LF3BYTITASŽIBIKAS
|
LF3BYTITASŽIBIKAS
|
05-08-2023, 06:38 PM
(This post was last modified: 10-20-2023, 09:41 AM by klodasmone.)
Zup, My Emperors! Bringing some (whole 2!, 2! I say!) drafts for LF3BYTITASŽIBIKAS Story Mode. Criticism, suggestions and other shenanigans are welcome! Enjoy!
Respectfully, Titas Žibikas aka Paschendale Thanks given by:
07-03-2023, 12:02 PM
(This post was last modified: 10-24-2023, 12:18 PM by klodasmone.)
Download LF3BYTITASŽIBIKAS1.5a here: https://www.mediafire.com/file/o9sw0xbu3...a.rar/file Ni hao, my Emperors! It has been something like a year, since the last update, but version 1.5a is finally here! So, what's new? I remastered all (not all, though) the backgrounds, THAT'S what! Enjoy! What's next? The laundry list of things to do is as follows: 1.Record some gameplay videos-demos. 2.Finish the scripts. 3.Finish the Story Boards (sic!). 4.Create some music (OST). 5.Tinker with AIs. And I'm going to end this readme on a sad note: I'm cutting off the Story Mode and making cutscenes as stand-alone enterprise, since the scope for the game is a bit too ambitious for what I have in mind, so, yeah, bummer. Sad face. As Matt Hackett put it once: save it for the sequel! Respectfully, Titas Žibikas aka Paschendale 2023-07-03 Thanks given by:
07-09-2023, 12:43 PM
(This post was last modified: 10-24-2023, 12:18 PM by klodasmone.)
Download LF3BYTITASŽIBIKAS1.6a here: https://www.mediafire.com/file/55r5piozn...a.rar/file Zdarov, my Emperors! A new version for your thirsty minds (1.6a this time; over 90 bgs)! The code, art, and spriting are what's keeping me sane these turbulent and hectic days of my crazy existence. And those BLACK values! Jesus, some of the added backgrounds look like those from the FPS video-game "Singularity"! I'm not kidding; these things are driving me nuts! Well, more proof of my excellence, am I right, or what, kiddos? For the next versions of the game, I'll be adding more characters to the roster and remastering them. Wait for it, anticipate it, keep checking back, and give me some feedback, Hell-be-damned! Bonus: I've updated the script somewhat; you can find it in the "lf3fiction" folder of the .rared game file! Respectfully, Titas Žibikas, aka Paschendale 2023-07-09 Thanks given by:
07-15-2023, 12:46 AM
(This post was last modified: 10-24-2023, 12:19 PM by klodasmone.)
Download LF3BYTITASŽIBIKAS1.7c here: https://www.mediafire.com/file/xa6528qav...c.rar/file Hola, my Emperors! Version 1.7c is out! Added and remastered 10 new characters! I think that's it for them, since including any more new heroes crashes the .exe. I'm taking a break for a bit, going to finish THAT. DAMN. SCRIPT! Godspeed. Respectfully, Titas Žibikas, aka Paschendale 2023-08-15 Thanks given by:
10-20-2023, 09:44 AM
Little Fighter 3 by Titas Zibikas Book 1 Fighters at War (Click to View) -GAME START- Little Fighter 3 by Titas Zibikas Book 1 Fighters at War “The past is never dead. It isn’t even past.“ – William Faulkner SCENE 1: The Beginning of the End STAGE: Devil's Hall -AGE17- Julian and Julia, King and Princess of Planet Earth, are by their thrones in the Castle of Royal Hall, a wonderful mead hall, where their subjects congregate and make merry. As this selection opens, Julia is positioned beside Julian, trying to do a Big Bang explosion blast, though, unsuccessfully. JULIAN: Julia! My dear! You STILL don’t KNOW how to do it? JULIA: Daaad! I just DON’T know HOW! And I probably n-ev-er going to know! JULIAN: Yeah, alright! Come here and have a drink with me, then! Julian is presented with a beer bottle and Julia with a milk bottle by one of the Justins. The latter addresses Julian in a low octave tone. JUSTIN (whispering): My Liege, we have a visitor. Should I call him in? JULIAN: Bah! What an intercession! Can’t a Demon King have a drink in peace with his daughter! Alright, let that BARBARIAN in! Player walks in from the left, through the massive doors of the chamber. He strides quickly across the inlaid floor, snarling and fierce: his eyes gleam in the candle-light, burning with a gruesome light. Then he stops in front of Julian, seeing the hall crowded with standing Knights. JULIAN (calmly): Who ARE you? Why have you come so great a journey; for what have you travelled so far, crossing the dangerous waters; tell me the reason for your coming? Why do you bother me? Don't answer! I know, what's in your mind. I know everything, you see. The beginning, the present, the end. Everything. You now, you see the past and the present, like other low creatures: no higher faculties than memory and perception. But demons, my boy, have a whole different kind of mind! PLAYER: Ah, sad one, poor old freak, with teeth like a shark's! It is I, your destroyer; it is I, an assassin from far, FAR away, you pointless, ridiculous, spineless, IGNORAMUS beast, crouched in the shadows, stinking of dead men, murdered children, martyred cows. It is I, a homicidal maniac with no shadow, no name; it is I, ultimate hunter, playing ultimate game; it is I, psychopathic slayer, ultimate butcher, acting out an ultimate show; it is I, matador par excellence, traveling incognito; it is I, annihilation soldier, malignant and insane; it is I, ultimate killer, seeking ultimate fame; it is I, violent extremist, who will watch you die, who will drain your life, who will kill the bastard, whom you are! I journeyed, forever joyless, straight to your door, to this concrete jungle, where you are king and it’s your world! And now my heart laughs, relishing your demonic sight in front of me, intending to tear the life from your body by the early morning; my mind is hot with murderous intent, with the thought of food, which you’ll become, and the feasting of my belly would soon know. Fate, this night, intends to smile upon me, for I will gnaw the meat from your broken bones of your last supper. I will drink the blood from your veins and bolt you down, hands and feet, snapping your life shut! There’s no going back from my attack! You just signed your death warrant; I have your name! JULIAN (spreading his arms apart; with anarchistic laughter): HAR-HAR-HAR! Well, scat, ASSASSIN! I’m one of the most powerful and strongest monsters, – greater and stronger than anyone anywhere in this realm, – that lived in the darkness, growled in pain, impatient as day after day passed by, before my escape from Hell! The music rings loud in this hall, the harps are rejoicing in their calls and the bards are singing clear songs of the ancient beginning of us all, recalling ME, Julian, scorching the earth, marring beautiful plains and drying the oceans, then proudly blackening the Sun and blackening the Moon, taking the glow from across the land and making it desolate, killing and killing and KILLING life, with each and every of the nations being usurped under MY name. And, then, YOU show up, standing in front of the most brutal warrior in ALL of existence! How about this: how about YOU. GO. HOME! Go back to your cave, go back to your cowshed – whatever! PLAYER: As if I will LISTEN to YOU! You live happily in this hall, a MONSTER, a DEMON, a FIEND! You haunted the moors, the wild marshes, and made your home a true HELL on earth! Spawned in sinful slime, never punished for your wicked crimes, you’re a murderous creature banished by God! I will drive you BACK to HELL, your exile will be the bitterest thing ever experienced, and all of Humanity will FORGET you! I will be remembered as the one true SAVIOR, who rescued the Earth from your thousands forms of evil! You will be banished forever, and I will beat you with my fists, AGAIN and AGAIN and AGAIN, until you are defeated! JULIAN: Oh? You’re actually TRYING to insult ME? I’m very, VERY flattered, to be honest. Listen: HAVE a drink! SLEEP on it! You are NOT as quick as my greed or my claws or my wrath! You fight ME, and then WHAT? I will smash your body so heavily, the blood will be dripping in all of the rivers! Go BACK to your lair, delighted that I am so MERCIFUL! PLAYER: Well, SORRY for breaking your long feast with tears and laments for the dead you killed! SORRY that the only survivors were those, who FLED from you! SORRY for being the antipode for your triumphus hate! JULIAN: So, WHAT, you CRAZY one? I ruled and fought with the righteous, one against many, and won! Your threats are EMPTY, and I will be ruling Planet Earth for another THOUSAND years, a thousand YEARS of wintry grief, as the Emperor of the Galaxy, long after your sorrowful heaped body will be crushed by my hell-forged hands! I will be leaping the seas, telling and singing in all listening ears about how you were relinquished of your life, how I painted the carpets with your blood! And then, in the morning, this mead-hall glittering with new light will be drenched with blood, the benches stained red, the floors, all wet from my fiendish savage assault! I will teach you, that blood makes the GRASS grow! That blood moves like a sprayed, hot, thick geyser. That blood breaks up into living fragments. Each fragment is a spider. Millions and millions of tiny red spiders of blood will be crawling up your arms, across your face, into your mouth... PLAYER: While I’m alive and before I die, I will keep SEEKING peace, offering no truce, accepting no settlement, no price in gold or land or silver or precious jewels or shining armor or gems or any last of all prizes, and JUSTICE. WILL. BE. SERVED! JULIAN: Listen, listen, listen, LISTEN!!! Be a smart boy and LISTEN! I’m paying the living for one crime only with another! No one is waiting for reparation from my plundering claws: that shadow of DEATH is ME in the darkness! You’re a driven man, a maniac, a STALKER, you’re still YOUNG, get OUT from this hidden mist, invisibly following me from the edge of the marsh! I am EVERYWHERE, always seen and unseen at the same time! I am Mankind’s number one enemy in doing it crimes, killing as often as I could, can and will, and you come here, ALONE, bloodthirsty and horrible! But if you dare to touch my Kingdom’s throne, I’ll rip your heart out! I am the best and the most noble terror ARTISTE, and, I admit, you ARE brave, but I am one of the stone gods, who made heathen vows, with Hell’s support, guiding my drive’s affliction by the Beelzebub as the Lord of the NetherRealm! Beware! But ENOUGH with SPEECHES! Let me toast to my victory, and let’s talk with our FISTS! It's a chilly night, and we have cows to milk in the morning! Julian angrily throws the beer bottle to the ground, shattering it. JULIAN: And it’s such a beautiful day for a Massacre, my spineless one, my pompous, pompous donkey! [fight between Player and Julian] SCENE 2: Inside the Arena STAGE: FightingSpirit -AGE10- COMMENTATOR: Welcome to the Fighting Spirit’s Dome of Doom Coliseum, dear guests at the arena and spectators on the CyberTelly! Welcome to the First Preteen Martial Arts Tournament of the year two-two-nine-nine of our Lord Julian! Our talent search has spread throughout the Universe, to bring you only the FINEST quality! And now, without any delay, for your and YOUR pleasure only… Are you ready to rrrrruuuuummmmmbbbbbllllleeeee?! The crowd is cheering; the photographers are clicking away their cameras frantically: click-click, click-click. COMMENTATOR: Here we are blessed with our first match! The first Champion of the day, In the blue corner, a fighting prodigy of unparalleled quality, the minister of agony, the baron of brutality, the coroner of carnage, the dealer of destruction, the azure dragon… Daaaaaviiiiis, the gruesome! The crowd is chanting – “Da-vis, Da-vis, Da-vis”! COMMENTATOR: And in the red corner, the bringer of pain, the treacherous soldier straight from ARAS anti-terrorist camp’s advanced training program, the bravest challenger of all… and in the acceptance letter he says this: “Names are for friends, so I don’t need one!” The crowd is now going wild with cheer at Player’s cockiness amidst the “boos” from Davis’s fans. DAVIS (scratching his nose): You’re going DOWN, pretty one! You will suffer! I will beat you like a drum! I will hang you out like laundry! I am the master mechanic! The alpha and omega! I will put a hurting on you, slave! I will tear you up into little shreds! And, then, I’m going to take those shreds and tear them into little shreds! I will make your mother cry! Are you ready for PAIN, little one?! I will show you no mercy, you ticklish heathen! PLAYER (to himself): You can do this… I can do this! I’m King Freaking Kong! COMMENTATOR: Let the carnage begin! [fight between Player and Davis] COMMENTATOR: Very well, then! If one Champion can’t bring Player down, then bring out all the Champions! May I present: The Musical Archer Henry! The NavySeal Ninja Rudolf! The Armored Wrestler Louis! The Cyberneticized Boxer Javis! And, finally, although not last, The Bloody Karateka Nino! Let the butchery continue! [fight between Player and 5 opponents] COMMENTATOR: Oh! This! This is unprecedented! This is unwitnessable! But, yes, finally! We have a clear winner, an ultimate winner! Iiiiit’s… against all odds… Player! The celebrations are in order for this victory! And, while we feast, remember to tune in and see each other next year, my gentle friends here at the arena and on the Cybertelly: the same Julian time, the same Julian channel! Until then, then! SCENE 3: Once a Fighter, Always a Fighter STAGE: Tai Home Village -AGE7- PLAYER: But I’m not a fighter! MONK: Ah, woe, woe! Pity. O, pity! Pity! It takes talent to convince people, that war is a beautiful experience, nobody in his right mind would praise violence for its own sake, regardless of its ends, but I’ll try: Any action of the human heart must trigger an equal and opposite reaction. Treat your opponent as if he or she would be as smart as you. All you need is the willingness to be labeled “a fighter”, and with one word you ARE a fighter. Just as with one stroke, you ARE a painter; with one note, a musician; with one word, a writer! Nobody wants to lead, my young-one, but somebody has to. You got the brains, you got the balls, so you get the job! But be not only a fighter; it is important for you to understand, that it is our killer instinct, which must be harnessed, if we expect to survive in combat: it is a hard heart that beats and kills. If the meek ever inherit the Earth, the strong will take it away from them. The weak exist to be devoured by the strong. Balance is everything, sliding down slime… PLAYER: But, but, BUT! What, by all means, can I do? What something is THERE for me? Can I alter the future? Can I make the world a better place, in which to live in? Should I help the poor? Feed the hungry? Be kind to idiots? What a challenge! MONK: You have no argument... They say that fish, cockroaches, and even one-celled protozoa can be brainwashed. But, not you. I, as your fighting instructor, am proud to see that you are growing beyond my control. I don’t want you to be a robotic fighter. I want you to be an efficient killer. I want you to be an indestructible man, a man blessed with tremendous, extreme fear, lacking no amount of courage and bravery and valor. Know thyself, that's my dictum. Know how much you've got, and beware of strangers! There it is. No slack. Now, try defeating me 3 times in a row! I‘ll go easy on you, but also I won’t go TOO easy… PLAYER: And what if I DO beat you 3 times in a row? MONK: Oh, a challenge, my padawan? Fine. If you defeat me enough times, I‘ll grant you any wish within my power. But if you prove worthless, you‘ll be scrapping the Village‘s latrines for a week! PLAYER: You. Are. ON! Be prepared to take me on the nearest hunt! Aaaaand, what I want most is RESPECT! Act on me as an adult! MONK: That’s NOT a single wish! But, agreed. Now come at me, my padawan! [fight between Player and Monk; after the fight’s over, screams are heard from within the Village – “Fire! Fire!”] SCENE 4: The Beginning of the End II STAGE: Devil's Hall -AGE17- The high hall rang, its roof boards swayed, and Knights shook with terror. Down the aisles the battle swept, angry and wild. Player and Julian trembled, wonderfully built to withstand each others’ blows, the struggling great bodies beating at its beautiful walls; shaped and fastened with iron, inside and out, artfully worked, the building stood firm. Its benches rattled, fell to the floor, gold-covered boards grating, as Player and Julian battled across them. JULIA: Taking not only your sweet TIME, but also your EFFORT, my dearest Father? Julian produces a violent violet energy ball that knocks Player away, staggering him back into a polished marble column, which breaks apart from the collision, jagged chunks of it hurtling in every direction. JULIA: He seems familiar... Hm? Where have I seen him before? JULIAN (looks at Julia): He‘s quite spirited, indeed! I have questions for him, as well! PLAYER: I only want one thing! (pointing at Julian and Julia) I‘m here to kill you, both! Step aside, surrender to your fate and I‘ll grant you a quick and miserable death, you grotesque creatures! JULIAN: Oh, I‘m just SO terrified! You‘re absorbing the bursts of my energy blasts quite well, you child‘s rag-doll! PLAYER: Your sad little existence will be extinguished, after I‘m done with you! You are a nothing! A spick of dust! You Frankenstein! JULIA: What... is your NAME? PLAYER: Names are for the living... Which you won‘t be doing much! JULIAN: I grew tired of you taking my punches, like a boxing bag, so let‘s switch it up, then – my valiant Knights, teach this insolent BOZO the meaning of respect! KNIGHTS (all in unison): Sir, yes, Sir! [fight between Player and 5 Knights; after the fight, cutscene triggers: Player is defeated and carried out] SCENE 5: Once a Fighter, Always a Fighter II STAGE: Village of Death -AGE7- Tai Home Village is burning. Player and Monk run in from the left. Five Julios are there; also, Player‘s mother, the red-dressed Jan, is being held tightly like a trophy by the neck by Julia. JULIO1: Oh, it’s him! The CHOSEN one! What a JOKE! JULIO2: Dangit, it’s just a kid! We’re supposed to kill HIM? JULIO3: I don’t give a squats dagger about, how old is him! We’re here on a job, and the job will be accomplished! JULIO4: Very well put! Let’s burn this village to the ground, and plunder, what we can, and then sprinkle salt on its ashes! JULIO5: I hope I’ll get promoted for this! Being an errand monkey is a REAL pain in the arse! [fight between Player and Monk versus 5 Julios] PLAYER: (out of breath from the fight): Mom! Mom! I‘m here, everything‘s alright! JAN: No, my child! Save yourself! Now! Monk, take him with you and be gone! Cross the darkness and the mist, cross the sea and find a new home! You’re the last of all our far-flung family. Fate has swept our race away, taken warriors in their strength and led them to the death, which was waiting. And now I follow them. PLAYER: But what about YOU? Come with us! JAN: Grow mighty! Grow courageous! Revenge me! PLAYER: No, I can‘t go without you! JAN: I‘ll be with you, always, even in your loneliest hour. Now, go! Monk grabs Player by his torso and drags him away. PLAYER: NO! STOP! LET ME GO! LET ME SAVE HER! LET ME BEAT THE CRAP OUT OF THIS MASKED DEMONIC SUCCUBUS! JAN: Remember me and remember my name, my lovely dove! Build me a tomb, and when the funeral flames have burned me, plant some flowers, maybe lilacs or orchids or hyacinths, here in this village! Julia audibly snaps Jan‘s neck, breaking apart the vertebrae; foam flickering on the corners of her mouth; eyes frenzied. Then, the corpse folds to the floor in a twitching heap, the woman’s mouth silent, speaking no more, having said as much as it could; she would sleep in the fire, soon. Her soul leaving her flesh, flying to glory… PLAYER (with a choked voice): MAMA! WAA! WAAA! PLAYER (narrates): My mother was dead; she was as dead-looking as ared-gray old sea-elephant, stretched on the shore of a summer day. Nothing made sense to me, after that day. This is it, I thought, this is my life, and it’s a REVENGE story… SCENE 6: Prisoner of War STAGE: Stanley‘s Prison -AGE18- VOICE1: You let your Mother die! VOICE2: You couldn‘t beat Julian or Julia! VOICE3: You are a worthless fighter! VOICE4: You couldn‘t save the planet! VOICE5: You have failed! PLAYER (narrates): It‘s been a year, since I‘m in this Stanley‘s Prison. I think of the pastness of the past: how the moment I am alive in, prisoned in, moves like a slowly tumbling form through darkness, the underground river. The voices in my dreams are oppressive, like a tomb that is this cell. No food; water supply is minimum. I have, at least, a bucket here... which is not of much use to me, but, still. I miss myself a good glass of absinth. Oh, the fairy’s bliss of the green matrix flux! I’m awake already for four weeks, my head is dizzy, my hands shake, sometimes my legs get numb, sweat spoils me like a fish. I miss Dextromethorphan, LSD and mescaline! I miss the scent of flowers, perfume and honey! Somebody, give me a fag, light it up; do my hands exist? I try to clap my palms, my fingers ache, but that’s that. Give me another glass of absinth (or at least a decoction of a death-cup or some Slovenian salamander brandy), I’m very thirsty, I can’t lie in my bunk. I can’t get up and take a leak; somebody else can do it for me. I am sick and stuck in this intracerebral state of tension, but my warden is immune to my pain, doesn’t show me any pity or any mercy. My feverishly pumping brain, it seems, soon will split in half or explode into a thousand and one pieces. Lately, questions like these occupy my mind: Am I hungry? Am I parched? Am I feeling pain? Am I being tickled? Am I insane? Do I have meningitis? Do I loathe myself? Is this blood-shot erection mine? Am I too trustful? Are the soles of my feet clean? Am I exhausted? Am I bored out of my mind? Am I in a mood to joke around and talk to myself, like I’m doing now? Do the wardens put poison in my food and in my drink? Am I nauseous? Is it time to make use of the bucket? Number one or number two? (arching above the ceiling and the upper walls of Player’s prison-stationary, it comes alive with the echoing of ferocious shrieks of bats) Oh, isn’t it the Prince of Darkness himself approaching my cell? BAT (appearing from the shadows): Well, well, WELL. (laughing in silence) He-he, hi-hi, ho-ha! How is my favorite little inmate doing? Full of life? Are our accommodations still acceptable? PLAYER: You know, sir, that this chamber of detainment always smells of meat and dung here; also, of garlic, rotten fish, bad eggs, vomit, garbage and dirty clothing; there’s seed, blood and feces on my pillow; there’s soap in my macaroni; grease in my coffee; awful odors and toxins make my mouth and nose; I’m getting scarlet from all of it! Not the least, I feel a heavy pain in my organs. Every bone as if shattered. I am as if battered and scorched; it seems as if I am nailed by red hot needles, daggers and spears; my hands are strained; my head is wobbly; my legs are chopped; my eye-sockets are empty; my body is as if an accordion; my head is as if sunken in a frozen lake; my body is full of hot oil; my skin is full of rocks; my brain is on fire; there’s a pick-axe in my spinal cord; there’s a bloaty feeling in my stomach; my heart throbs in my temples; my breathing is irregular; my urine is sharp as if glass shards; every organ is removed, chopped, torn, turned inside-out; one of my testicles (the left one) is swollen; my nerves, muscles and all of my body is mightily tensed. Etc. Anyway: my life is flashing before my eyes, as if I was in a play by William Shakespeare or as if I was in a 2D side-scrolling fighting video game scenario... Listen, Bat, how about you release me, and I promise not to muddy your face too much with the soles of my shoes?... BAT: Nobody escapes my prison. Like a slave, like a blind bat, I always serve the cult of Julian and Julia, and never myself or other. I remember my parents, and how Julian killed them. I remember myself four years old, when I saw him with his gloomy mask, barking commands to his demons-justins. I think, that I became a predatory sharp-toothed wolf, whose paw got stuck in a poacher’s trap. To escape, I have to chew it off. So, go on, convince me. PLAYER: Let me tell you about the time, when I was growing up in the Sorcerers‘ Temple on the Great Wall... SCENE 7: Esprit De Corps STAGE: The Great Wall -AGE6- SORCEROR: Why do you assume he can just “do magic“ with no training whatsoever – and then expect, on his first attempt, to be a PROFESSIONAL sorcerer? What makes you think he‘s so much inherently greater, need so much less training than any other apprentices, Monk? MONK: By not accepting Player into apprenticeship, you prevent him from getting to the core of someone, who will defeat Julian and Julia, you prevent the development of the child‘s characteristical dynamics, spontaneity; you stunt personal growth and prevent any inherited developments, that may take even YOU by surprise. SORCEROR: You think this is a GAME? But, you‘re right, I guess. If your protégé can survive a fight against five of my best Sorcerers, I will ask Magician John to train him. If Player is truly destined to overpower Julian and Julia, he will endure. MONK: Wise choice! [fight between Player and 5 Sorcerers] John enters from the right. JOHN: Ts, ts, ts! Who are these old bickering ladies on MY wall? I see someone of high caliber has arrived! PLAYER: I’m a nameless monster, Sir! I came here to survive your training course of magic, Sir! JOHN: Alright, then! I will make you into a weapon! You will be a minister of death, praying for war! And proud! Until that day you are a puke, you are a scumbag, you are the lowest form of life on Earth! You are not even human! You are nothing, but a lot of little pieces of amphibian dung! You, maggots, who call yourself sorcerers, get up! We’re not playing in an arcade here! You are not going to enjoy standing in straight lines and you are not going to enjoy massaging your controllers! I will speak and you will function. Some of you, my dear magical students, will not survive. Some of you maggots are going to go AWOL or will try to take your own life or will just go plain phreaking crazy. There it is. My aims are to weed out all non-hackers, who do not pack the gear to serve in my beloved Great Wall. You will be grunts. Grunts get no slack. My recruits learn to survive without slack. Because I am hard, you will not like me. But the more you hate me, the more you will learn. Am I correct, herd? ALL (mumbling): Yes… Yeah. Yes, Magician John… JOHN: You got no motivation. Do you hear me, maggots? Listen up. I will give you motivation. You have no espirit de corps. I will give you espirit de corps. You have no traditions. I will give you traditions. And I will show you, how to live up to them. You piss me off, Player. You think you’re the hot stuff, because you battered some low-level Sorcerers? I will kick your ribs with the toe of my boot! Prepare for a beating! [fight between Player and John] SCENE 8: Prisoner of War II STAGE: Stanley‘s Prison -AGE18- BAT: So, what ARE you saying? PLAYER: What I‘m saying is... I‘ll KILL both Julian and Julia. For YOU. BAT: What makes you think you can defeat them, now, of all times? Especially, after your first failure. What... BOOM!!! An explosion‘s bursting sound in the near distance. BAT: What the DARN? Firen and Freeze run into the corridor of the Prison. FIREN: Player’s here! FREEZE: The traitor! FIREN: We came to torture you, before you die! BAT: But who ARE you? FREEZE (pointing to FIREN): He‘s Firen. FIREN (pointing to FREEZE): He‘s Freeze. BAT: Firen and Freeze, huh? Good one. Sounds like the name of a book by G.G.Martin... FIREN: Check out the COMEDIAN we have here! A real JOKER. I like you. You can come over to my knuckles and get beaten by them! FREEZE: You little jestering scumbag. We don’t need your name. We have your arse. We will laugh at your defeat. We will make you cry. We will teach you by the numbers: you’re one and we’re two. We will teach you everything. We will teach you, how to pee blood! Bat opens Player‘s cell and lets the prisoner out. BAT: I guess I evened out the odds, yeah? [fight between Player&Bat vs Firen&Freeze] SCENE 9: Yin & Yang STAGE: Queen’s Island -AGE16- As far as the eye could see, the terrain was a primordial, steaming hell, devoid of life, crisscrossed with rivers of molten rock and blanketed by a haze of volcanic ash and smoke. The fire itself was spreading in an unchecked tide, igniting the tar and lava bleeding up from the cracked Earth. FIREN: After all, even the most brilliant among us – that select few, who come up with ingenious inventions, that change everything – can’t do it all by themselves. People with new ideas, people with the faintest capacity for saying something new, are extremely few in number, extraordinarily so in fact. One thing only is clear, that the appearance of all these grades and sub-divisions of men must follow with unfailing regularity some law of nature. That law, of course, is unknown at present, but I am convinced that it exists, and one day may become known. The vast mass of mankind is mere material, and only exists in order by some great effort, by some mysterious process, by means of some crossing of races and stocks, to bring into the world at last perhaps one man out of a thousand with a spark of independence. One in ten thousand perhaps – I speak roughly, approximately – is born with some independence, and with still greater independence one in a hundred thousand. The man of genius is one of millions, and the great geniuses, the crown of humanity, appear on earth perhaps one in many thousand millions. In fact I have not peeped into the retort in which all this takes place. But there certainly is and must be a definite law, it cannot be a matter of chance. PLAYER: What is your point, Sensei? FREEZE: Firen’s point is, even the sharpest knives in the drawer can’t cut it alone. We’re all people, who need people. This means that in order to have a shot at prospering, we need to understand other people. PLAYER: I still don't understand, Sensei! FIREN (to Player): Take this earing, for example. PLAYER: What is it? FREEZE: It‘s a Puaro EARING! PLAYER: Earing, I see. But what does it do? [Firen takes the earing from Template and gives it to Freeze. Then he pulls another one. Fade to black] SCENE 10: Prisoner of War III STAGE: Stanley‘s Prison -AGE18- FIREN and FREEZE: Fuuuuusiooooon-HA! FIRZEN: Behold – my ultimate form! My name is Firzen and I am to be feared of! For if you won't bow to me now, I will FEED your rotting corpses to the WORMS! [fight between Player&Bat vs Firzen. Cutscene triggers, where the first two are overpowered. Woody teleports right in the middle between the fighters] WOODY: Is this the place? Am I on time? I‘m saving your life, Player; I‘m saving your life, Bat! PLAYER: We still haven‘t lost – the battle or the hope... At least not so early in the sport! [Woody grabs Player and Bat and teleports out of Stanley‘s Prison.] FIRZEN: Aren‘t we feeling LUCKY today? SCENE 11: Deus Ex Machina STAGE: 6 -AGE19- PLAYER (narrates): I used to play games when I was young – it might as well be a thousand years ago. Explored our far-flung underground Village in an endless wargame of leaps onto nothing, ingenious twists into freedom or new perplexity, quick whispered plottings with invisible friends, wild cackles when vengeance was mine. I nosed out, in my childish games, every last alligator-toothed chamber and hall, every black tentacle of my mother’s cavernous hometown, and so came at last, adventure by adventure… I lived those years, as do all young things, in a spell. Like a puppy nipping, playfully growling preparing for battle with wolves. At times the spell would be broken, suddenly: on shelves or in hallways of my Mother's Village, large old shapes with smoldering eyes sat watching me. A continuous grumble came out of their mouths; their backs were humped. Then little by little, it dawned on me that the eyes that seemed to bore into my body were in fact gazing through it, wearily indifferent to my slight obstruction of the darkness. Of all the creatures I knew, in those days, only my Mother, Jan, and my combat instructor, Monk, really looked at me. Stared at me as if to consume me, like trolls. They loved me, in some mysterious sense I understood without them speaking it. I was their creation. We were one thing, like the wall and the rock growing out from it. Or so I ardently, desperately affirmed. When their strange eyes burned into me, it did not seem quite sure. I was intensely aware of where I sat, the volume of darkness I displaced, the shiny-smooth span of packed dirt between us, and the shocking separateness from me in my Mama’s eyes. I would feel, all at once, alone and ugly, almost – as if I'd dirtied myself – obscene. The cavern river rumbled far below us. Being young, unable to face those things, I would bawl and hurl myself at my Mother and she would reach out her palms and seize me, though I could see I alarmed her (I had teeth, like a saw), and she would smash me to her fat, limp breast as if to make me a part of her flesh again. After that, comforted, I would gradually ease back out into my fighting games with Monk. Crafty-eyed, wicked as an elderly wolf, I would scheme with or stalk my imaginary friends, projecting the self I meant to become into every dark corner of the Village and the Forest above. Then all at once there they'd be again, the indifferent, burning eyes of the strangers. Or my Mother's eyes. Again, my world would be suddenly transformed, fixed like a rose with a nail through it, space hurtling coldly out from me in all directions. But I didn't understand… Until now. JULIAN: Who is Jan to YOU? PLAYER: She is, of course, my Mother. JULIAN: Well, then... that makes you my BELOVED SON... PLAYER (staring, mouth gaping): What!? Why did Julia kill her, then? JULIAN: She killed the red-dressed woman with the iron-black hair, because your Mother thought Julia was in her way. She didn‘t want your sister, desired the death of the little young girl from the get-go. She didn‘t want to raise the little hermaphrodite freak with a deformed face like her, so me, as her Father, as your BOTH Father, left you two in that shabby Tai Home Village, and I raised her according to my strict rules and rigid authoritarianism… PLAYER: I can‘t BELIEVE this! Everything I thought of truth is a LIE! You WILL pay for this! JULIA will PAY for this! JULIAN: Son... Leave Julia OUT of this! I am your one and sole enemy, forever. I have prayed for the day, when our love would bring us together again. So, kill me NOW, if you dare. I‘m READY for you. Because I LOVE you... Because your SISTER loves you, even if your Mother didn‘t accept her... [fight between Player and Julian] Julian’s time had come; his days were over, his death near; down to Hell he would go, swept groaning and helpless to the waiting hands of still worse fiends. Now, he discovered, – once the afflicter of men, tormentor of their days, – what it meant to feud the Player: Julian saw that his strength was deserting him, his claws bound fast. The Monster’s hatred rose higher, but his power had gone. He twisted in pain, and the bleeding sinews deep in his shoulder snapped, muscle and bone split and broke. The battle was over, Player had been granted a new glory: Julian escaped, but wounded as he was could flee to Tartarus, only to die, to wait for the end of all his days. And after that bloody combat the Little Fighter Player laughed with delight. Player, bold and strong-minded, had driven affliction off, purged Earth clean. He was happy, now, with that night’s fierce work; he had killed Julian, ended the grief, the sorrow, the suffering forced on Little Fighter Empire’s helpless people by a bloodthirsty fiend. None doubted the victory, but, also, none could claim, that one day Julian… would NOT return… EPILOGUE SCENE 12: Memento mori STAGE: Gargoyle Hall -AGE19- Player, – badly beaten with shredded clothes, short-cropped hair slick with sweat, with ugly lacerations on his face, with lower lip split and bleeding, and his right eye swollen shut, – is sitting in Julian‘s throne around scattered tons of concrete and structural steel rubble, whilst the statue of Julian is being consumed in a huge toadstool of flame – everything has come full circle. PLAYER (narrates): I understood, that the world was NOTHING: a mechanical chaos of casual, brute enmity on which we stupidly impose our hopes and fears. I understood that, finally and absolutely, I alone EXIST. All the rest, I saw, is merely what pushes me, or what I push AGAINST, blindly – as blindly as all that is not I pushes BACK. I create the whole universe, the whole galaxy, blink by blink. I was transformed. I was a new focus for the clutter of space I stood in: if the World had once imploded on the tree, where I waited, trapped and full of pain, it now blasted outward, away from me, screeching terror. I had become, myself, the Mama I'd searched the cliffs for once in vain. But that merely hints at what I mean. I had become something, as if born again. I had hung between possibilities before, between the cold truths I knew and the heart-sucking conjuring tricks of Julian; now that was PASSED: I was Player, Ruiner of Meadhalls, Wrecker of Demons! But, also, as never before, I was ALONE. What was I? The man, who had CHANGED the World, had TORN up the past by its thick, gnarled roots and had transmuted it, and they, who knew the truth, REMEMBERED it this way – and so did I! A GAME BY TITAS ŽIBIKAS! THANK YOU FOR PLAYING! -GAME OVER- Little Fighter 3 by Titas Zibikas Book 2 Meet the Broly (Click to View) -GAME START- Little Fighter 3 by Titas Zibikas Book 2 Meet the Broly “If an injury has to be done to a man, it should be so severe that his vengeance need not be feared.” ― Niccolo Machiavelli SCENE 1: Julian Killer STAGE: CUHK Player is walking towards Tokyo Law University. Yellow Broly appears behind his back. Player turns around in an expression horrified. PLAYER (agitated): How BIG are you, guy? Are you on steroids? BROLY: No, I’m all natural, you, petty weakling. PLAYER: So, who ARE you? BROLY: I am a beast, because I kill before I eat. I am an owl, because I don’t ever sleep. And now I am an ultra-super-sayan, because I slaughter them all. I am the shepherd of evil, the guardian of crime, and I knew at once that you’re a man, whose hands are the hardest; my mind is flooded with fear. My one thought, before appearing in front of you, was to run away, flee back to my home planet and hide there. But I remembered my desire to become the strongest, so I STAND erect, my fists clenched and cracked from fright. You are the infamous “Julian Killer”, who fought for everyone’s freedom, never wavering or retreating, desiring victory against Julian and willing no escape for him; that was a miserable journey for the Writhing Monster! PLAYER: But are you HUMAN? What is your hassle with me, you, wise-man of old, you, carrier of eternal life? BROLY: No hassle, only a QUARREL. I want to be as big and as powerful, as you. How can I achieve it? PLAYER: But I’m small, fragile and weak! Also, I’m a color-blind laboratory mouse, clinically insane vile surgeon and born from a fetus aborted by an evil doctor! BROLY: I sensed your cryptic “riatszu”. (Pause.) It’s amazing! It’s at spiritual power level Zero. How can an existent be at spiritual power level Zero? Are you hiding in plain sight? Are you Death Incarnate? Are you in an unthinking state of degenerative metamorphosis, a cannibal of violent will-to-power? PLAYER: No. I’m weak, because I CHOOSE to be so. I’m like the taste of formaldehyde – tasteless, but deadly. BROLY: How come, Sir? PLAYER: Sir? You’re in, you, Godless Demon. You’re now in Little Fighter Club’s experimental surgery cloning program. We call it the AMINUS program. We call it: “All Measures Intelligence Nihilism Ultra Sayans” program. Let’s see, if you’re ready for IT with a “shiobu”! No reason to hold back! One hundred and ten percent! [fight between Player and Broly] SCENE 2: Half-fire, Half-ice STAGE: Queen’s Island [fight between Player and Frozen] Fight ends. Liso walks in from the right. LISO: Still trying to overpower Frozen, Player? PLAYER: Not TRYING! Achieving through PERSEVERANCE! My strength's pressure is ACCELERATING, my body is MUTATING from all the training! FROZEN: This… KID… man, he’s giving me the CHILLS. I’m half-ice, half-fire, and I’m turning rotten GREEN. PLAYER: Not “kid”, Sir! A youngling! FROZEN: You’re a pathological masochist… YOUNG-LING. Ha! PLAYER: Just blood, guts and glory… SIR! FROZEN: You take him on, Liso. We’ve been doing taekwondo combateering for forty-eight hours. My muscles are screaming from sorrowful pain. [fight between Player and Liso] SCENE 3: Julian Killer II STAGE: CUHK at night Mark, 3 Bandits and 2 Hunters appear. MARK (to Player and Broly): We DON’T like new faces HERE, you, cracked, bile dripping walnuts. If you don’t pay protection money, we will smash, break your bodies, brains and limbs. We will rip your torsos in two, butcher your stew and innards, emancipate your genitals and kidneys, make you vomit blood, rip your eye-sockets out, defecate on your smearing remains, lacerate your genitals, asphyxiate your arteries, liquidate your cerebral matter into a dripping goop, gout your facial features… WAIT, you, blackened fluid stinkers… How big ARE you, guys? BROLY (facing Mark, laughing): Har-har! We are the strongest organisms in the Universe. We feel no pain, we drink milk for mass, we must devour medicine to control our enragement, our spleens are blackened. We are menacing crazyful mutilators, destroyers of disfiguring kind, annihilators of desecratorism, born in virgin-made science, faces of beyond good and evil, lustful only for themselves as the descendants of Hermes! MARK: We will slice you both UP, we will make you WEEP, we are psychotic Mafiozos, addicted to smack and not giving a heck… Here we go, you, maggots! We will lay you with cold after an excruciating death! PLAYER (sneering): Let’s take CARE of these EXHIBITIONERS, mate! BROLY (snapping words out like bullets from a machine gun): We will grab you by your scrawny throats and we'll punch your damned heads off! That's our area: we’re the baddest of the bad, the leanest of the lean, the meanest of the mean! Bon Appetit! [fight between Player&Broly vs 6 opponents; after, there’s only one bandit left standing] BANDIT (with a tear-drop on his temple): Darn it, I’m leaving! I don’t want to be beaten to a PULP… [Bandit runs away] SCENE 4: Aminus Room STAGE: Space Woody teleports Player and Bat to the Aminus Room. WOODY: We’re here, safe and sound, tavareshi! Let’s take a breather, recollect and reflect. PLAYER: Who are you, you, spiked-haired fellow? Why did you interrupt our fateful fight? WOODY: They call me by the name of Woody, tavareshi. I’m a time-cop, and I just saved your life, no reason to thank me, thank you. BAT: Thank you, then, I guess? But… what IS this place? WOODY: It’s the Aminus Room. We access, relive and reconfigure genome parallels here. And, yes, you’re welcome! Now to business… PLAYER: Wait! This is happening way, WAY too fast! WHY did you save us? WOODY: Yellow Brolly is coming, he’ll be your greatest aid in the fight against Julia and Goku; now, like I said, to… BAT: Wait, wait, WAIT! Julia, I know, but WHO is Yellow Broly and WHO is Goku? WOODY: I’ll explain everything, in due time. Just stick with me, not knowing, but trusting – in me, in Aminus and in your destiny! PLAYER &BAT (in unison): What other options do we have?! WOODY: The business is this: I measure your strength! Fight me one on one, Player! Now, or Never! PLAYER: If that’s what’ll make you fess up, that’s what I’ll do! [fight between Player and Woody] WOODY: Alright, you’ve won! Now, a stab at truth, a snatch at apocalyptic glee: Pick an apocalypse, any apocalypse. A sea of black oil and dead things. No wind. No light. Nothing stirring, not even an ant, a spider. A silent universe. Such is the end of the flicker of time, the brief, hot fuse of events and ideas set off, accidentally, and snuffed out, accidentally, by Julian. Not a real ending, of course, nor even a beginning. Mere ripple in Time's Stream. PLAYER: That really could happen? WOODY: It has happened, in the future. I am the witness. PLAYER: I don't believe you. WOODY: Even if I must be ruled by you as an outcast, cursed by the rules of this hideous fable… It will come! SCENE 5: The more one learns… STAGE: Kame House ROSHI: …all special studies presuppose certain fundamental types of things. (Here I am using the word “thing”, notice, in its most general sense, which can include activities, colors, and all other sensa, also values.) As lower minds function, study, or “science”, is concerned with a limited set of various types of things. There is thus, in the first place, this variety of types. In the second place, there is the determination as to what types are exhibited in any indicated situation. For example, there is the singular proposition – “This is green” – and there is the more general proposition – “All those things are green”. This type of inquiry is what your usual reasoning takes care of. Undoubtedly, such inquiries are essential in the initial stage of any study, martial arts or otherwise, for the lower minds. But every such study must strive to get beyond it. Unfortunately… Hey! You are NOT paying attention! GOKU: I am, I am! ROSHI: Nothing interests you, but excitement, violence… GOKU: That's NOT true! ROSHI: You tell me, what's true? GOKU: I'm trying to follow. I do my best… You should be REASONABLE with me! I’m dumb! What do you expect?! ROSHI: The essence of life is to be found in the frustrations of established order. The universe refuses the deadening influence of complete conformity. And yet in its refusal, it passes toward novel order as a primary requisite for important experience. We have to explain the aim at forms of order, and the aim at novelty of order, and the measure of success, and the measure of failure. Apart from some understanding, however dim-witted, of these characteristics of historic process. Things come and go. That's the gist of it. In a billion billion billion years, everything will have come and gone several times, in various forms. Even I will be gone. A certain man will absurdly kill me. A terrible pity-loss of a remarkable form of life. Conservationists will howl. GOKU: What the HELL are you talking about? ROSHI: The incitement to violence depends upon total trans-valuation of the ordinary values. By a single stroke, the most criminal acts must be converted to heroic and meritorious deeds. If the Revolution comes to grief, it will be because you and those you lead have become alarmed at your own brutality. Make no mistake, my beloved student! The total ruin of institutions and morals is an act of creation. A RELIGOUS act. Murder and mayhem are the life and soul of revolution. I imagine you won't laugh, when I tell you that. There are plenty of fools, who would. Revolution, my dear student, is not the substitution of immoral for moral, or of illegitimate for legitimate violence; it is simply the pitting of power against power, where the issue is freedom for the winners and enslavement of the rest. GOKU: You’re talking, like a MACHINE, my Master! ROSHI: I'm a machine, like you. Like everyone else. Blood-lust and rage are my character! Why does the lion not wisely settle down and be a horse? In any case, I too am learning, ordeal by ordeal, my indignity. It's all I have, my only weapon for smashing through these stiff coffin-walls of the World. So, I dance in the moonlight, make foul jokes, or labor to shake the foundations of night with my heaped-up howls of rage. Something is bound to come of all this. I cannot believe such monstrous energy of grief can lead to nothing! Roshi enters the Kame House. Player teleports outside of it. PLAYER: Whoa! This teleportation technique Woody taught me actually WORKS! GOKU: That’s my line! PLAYER: Oh? Goku, I presume? GOKU: That’s right! I’m a Sayan! And you? PLAYER: A Little Fighter! You can interpret my existence as a lower-Sayan! GOKU: Nice! Always wanted to meet one of you, young guys! PLAYER: The honor is all mine! I mean, you beat Freeza, Cell and Buu! On your own! GOKU: He-he! Not on my own, though! I had help! Are you here to see Master Roshi, as well? PLAYER: Uh… Yeah, yeah, that’s why I’m here! GOKU: Nice, nice! PLAYER: Yep, yep! GOKU: What’re your stats, my lad? PLAYER: Stats? Oh, I’m strong! At least, that’s what my tutors tell me! And you? Your stats, I mean! GOKU: My Resting Spiritual Power Level is at 8999! Any more, and you’d faint from the aggressiveness of my aura! PLAYER: You’re kidding me, right? I had never, you see, fainted in the entirety of my life … Or slept, or rested, for that matter! GOKU: Alright, for YOU, I’ll go full force! PLAYER: It’s your funeral! [fight between Player and Goku] Master Roshi comes out of the Kame House. ROSHI: By God! I was watching through the window, not knowing, what the outcome may be, but this fight was between two DARN finely strong fellows, and I presume the best fighter won! Now, let’s go inside for a talk. I have this amazing new collection of Playdude magazines you NEED to check out with your eye-balls and not only them!... SCENE 6: Revenge Reversed STAGE: Village_of_Death PLAYER (narrating): I firmly committed myself to killing her: slowly, horribly. I would begin by holding her over the fire and cooking the ugly hole between her legs. I laughed at that, harder. I would kill her, yes! I would squeeze out her feces between my fists. So much for meaning as quality of life! I would kill her and teach her reality. Player, the truth-teacher, the phantasm-tester! It was what I would be from this day forward – my commitment, my character as long as I lived – and nothing alive or dead could change my mind! Player is walking from the left, Julia – from the right. They approach each other. PLAYER: Excuse me, my fair lady, but are you a “Gaijin” here? JULIA: A Gaijin? Is that a name for some soup or whatever? PLAYER: No, I mean… Oh, it’s you… Julia, right? JULIA: That’s right. What of it? PLAYER: I’m here to guide you to your Mother, Jan. She’s expecting you, that she is. JULIA: Expecting or not, I’m afraid I bring ill omen on her soul… PLAYER: Jan’s son, me, your BROTHER, is sending you the warmest regards! [fight between Player and Julia] SCENE 7: Dinosaurs in Space STAGE: space Gad is doing shadow-boxing. Player teleports in. PLAYER: I’m looking for Yellow Broly, Gad. I thought, since he’s not on Earth, I’ll start from the Moon. And since you’re a humanoid dinosaur, the last of its kind, and all, maybe you’ve heard of him? GAD: Nyeh-heh-heh! A dinosaur? Oh, yes, yes, yes, that’s me, yes, yes, yes. And, mhmmm, I’ve met Yellow Broly. He was here yesterday… or maybe it was the day before yesterday? Mhmmm, I, I don’t remember. Maybe you’ll freshen up my memory? En garde! [fight between Player and Gad] GAD: Ah, you bested me! As a tribute, let’s talk casually and with honesty! I’m a Pacifistic Dinosaur. To me, all fighting is pigshit. Fighters, who leave the obscure and try to define whatever it is that goes on in their heads, are pigs. The whole martial arts scene is a pigpen, especially that one below, on Earth. All those, who have vantage points in their spirit, I mean, on some side or other of their heads and in a few strictly localized brain areas; all those, who are masters of their body; all those for whom fists have a meaning; all those for whom there exist sublimities in the soul and currents of thought; all those, who are the spirit of the times, and have named these currents of thought – and I am thinking of their precise fights, of that automatic grinding that delivers their spirit to the winds – are pigs. Those for whom certain words have a meaning, and certain manners of being; those, who are so fussy; those for whom emotions are classifiable, and who quibble over some degree or other of their hilarious classifications; those, who still believe in “terms”; those, who brandish whatever ideologies belong to the hierarchy of the times; those about whom women talk so well, and also those women who talk so well, who talk of the contemporary currents of thought; those who still believe in some orientation of the spirit; those, who follow paths, who drop names, who fill books with screaming fighting headlines are the worst kind of pigs. And you are quite aimless, young man! No, I am thinking of bearded battle-mages. And I told you so: no works of art, no language, no word, no thought, nothing. Nothing; unless maybe a fine Brain-Storm. A sort of incomprehensible and totally erect stance in the midst of everything in the mind. And don't expect me to tell you what all this is called, and how many parts it can be divided into; don't expect me to tell you its weight; or to get back in step and start discussing all this so that by discussing I may get lost myself and even, without even realizing it, start THINKING. And don't expect this thing to be illuminated and live and deck itself out in a multitude of words, all neatly polished as to meaning, very diverse, and capable of throwing light on all the attitudes and all the nuances of a very sensitive and penetrating mind. Ah, these states which have no name, these sublime situations of the soul, ah, these intervals of wit, these minuscule failures, which are the daily bread of my hours, these people swarming with data... they are always the same old words I'm using, and really I don't seem to make much headway in my thoughts, but I am really making more headway than you, you beard-asses, you pertinent pigs, you masters of fake verbiage, confectioners of portraits, pamphleteers, ground-floor lace-curtain herb collectors, entomologists, plague of my tongue. I told you so, I no longer have the gift of tongue. But, this is no reason you should persist and stubbornly insist on opening your mouths. Look, I will be understood ten years from now by the people, who then will do what you are doing now. Then my geysers will be recognized, my glaciers will be seen, the secret of diluting my poisons will have been learnt, the plays of my soul will be deciphered. Then all my hair, all my mental veins will have been drained in quicklime; then my bestiary will have been noticed, and my mystique becomes a hat. Then the joints of stones will be seen smoking, arborescent bouquets of mind's eyes will crystallize in glossaries, stone aeroliths will fall, lines will be seen and the geometry of the void understood: people will learn what the configuration of the mind is, and they will understand, how I lost my mind. They will then understand why my mind is not all here; then they will see all languages go dry, all minds parched, all tongues shriveled up, the human face flattened out, deflated as if sucked up by shriveling leeches. And this lubricating membrane will go on floating in the air, this caustic lubricating membrane, this double membrane of multiple degrees and a million little fissures, this melancholic and vitreous membrane, but so sensitive and also pertinent, so capable of multiplying, splitting apart, turning inside out with its glistening little cracks, its dimensions, its narcotic highs, its penetrating and toxic injections, and all this then will be found to be all right, and I will have no further need to speak. And, so… I will now tell you, where to find Broly! SCENE 8: Player versus Broly STAGE: Space PLAYER: Finally! I. FOUND. YOU! BROLY: It’s not like I was hiding, or anything, Player-kun. PLAYER: First, you want to kill me. Then, you want me to train you. Lastly, you stab me in the back? Be ready to go to Nothingness, for this! Explain yourself! WHY did you do it? Am I not your newly found family? WHY were you not loyal not only with your words, but deeds as well, when we entered you into our society by the unanimous agreement of all the members of the Little Fighters?! BROLY: I am a DOOMED existent. I have no personal interests, no business affairs, no emotions, no attachments, no property, and no name. Everything in me is wholly absorbed in the single thought and the single passion for MORE POWER. I know that in the very depths of my being, not only in words, but also in deeds, I have broken all the bonds, which tie me to the social order and the civilized world with all its laws, moralities, and customs, and with all its generally accepted conventions. I am your implacable enemy, and if I continue to live with you as a friend, it is only in order to destroy you, and all other Little Fighters, more speedily. I despise all doctrines and refuse to accept the mundane sciences, leaving them for future generations. I know only one science: the science of DESTRUCTION. For this reason, but only for this reason, I studied mechanics, physics, chemistry, medicine and, most importantly, martial arts. But all day and all night, I study the vital science of the STRONGEST beings, their characteristics and circumstances, and all the phenomena of the present social order. The object is perpetually the same: the surest and quickest way of destroying the whole FILTHY human order. I despise public opinion. I despise and hate the existing social morality in all its manifestations. For me, morality is everything, which contributes to the triumph of Destruction. Immoral and criminal is everything, that stands in my way. I am a dedicated existent, merciless toward the State and toward the educated classes; and I can expect no mercy from them. Between me and them there exists, declared or concealed, a relentless and irreconcilable war to the Death. I must accustom myself to torture. Tyrannical toward myself, I must be tyrannical toward others. All the gentle and enervating sentiments of kinship, love, friendship, gratitude, and even honor, must be suppressed in me and give place to the cold and single-minded passion for Annihilation. For me, there exists only one pleasure, one consolation, one reward, one satisfaction – the success of the Mayhem. Night and day, I must have but one thought, one aim – merciless Extermination. Striving cold-bloodedly and indefatigably toward this end, I must be prepared to destroy myself and to destroy with my own hands everything, which stands in the path of my Supreme Rulership. The nature of the TRUE Ruler excludes all sentimentality, romanticism, infatuation, and exaltation. All private hatred and revenge must also be excluded. Violent passion, practiced at every moment of the day, until it becomes a habit, is to be employed with cold calculation. At all times, and in all places, I must obey not my personal impulses, but only those, which serve the cause of the Ruination. And, so… I have betrayed your friendship and attachment, because you have proved by actions that, unlike me, you are NOT dedicated to NIHILISM. The degree of our friendship, devotion and obligation toward each other as a comrade is determined solely by the degree of our usefulness to the cause of total Revolutionary Massacre. It is superfluous to speak of solidarity among us, brothers of battle. The whole strength of armaments’ work lies in this. Comrades, who possess the same revolutionary passion and understanding should, as much as possible, deliberate all important matters together and come to unanimous conclusions. When the plan is finally decided upon, then the subjugator must rely solely on himself. In carrying out acts of subverting, each one should act alone, never running to another for advice and assistance, except when these are necessary for the furtherance of the Plan. When a comrade is in danger and the question arises, whether he should be saved or not saved, the decision must not be arrived at on the basis of sentiment, but solely in the interests of the Nihilistic Cause. Therefore, it is necessary to weigh carefully the usefulness of the comrade against the expenditure of revolutionary forces necessary to save him, and the decision must be made accordingly. I entered the world of the LF Empire, of the privileged classes, of the so-called civilization, and I lived in this world only for the purpose of bringing about its speedy and total destruction. I am not a nihilist, if I have any sympathy for this world. I should not hesitate to destroy any position, any place, or any man in this world. I must hate everyone and everything in it with an equal hatred. All the worse for me, if I have any relations with parents, friends, or lovers; I am no longer a nihilist, if I am swayed by these relationships. With this end in view, the Empire therefore refuses to impose any new organization from above. Any future organization will doubtless work its way through the movement and life of the people; but this is a matter for future generations to decide. My task is terrible, total, universal, and merciless Destruction. To weld the people into one single unconquerable and all-destructive force – this is my aim, my conspiracy, and my task! PLAYER: Game. ON! [fight between Player and Broly] EPILOGUE SCENE 9: Rest in Pieces STAGE: Graveyard Player is walking from the left to the right through the Graveyard. PLAYER: In the end… everything perishes, everyone dies. Ooops! Spoiler alert! Mahoro flies in from the right. MAHORO: Player! Pardon me, mighty warrior, been searching for you everywhere… PLAYER: Ain’t I the POPULAR one, huh? MAHORO: All Hell broke loose! You’re the only one, who can stop the Infernal Invasion of Julian and his lunatic demonic minions! PLAYER: Oh? He’s still ALIVE? It’s HARD for me to be the Chosen One all the time! Ah, ah, it’s a terrible burden, though, being a hero-glory reaper, a harvester of monsters! Everybody always is watching you, weighing you, and checking if you're still heroic. You know, how it is! MAHORO: I don’t know, if you’re being sarcastic, or not, but you’re going with me! PLAYER: It’s not like I do have a CHOICE here, right? MAHORO: No… No, you don’t. Jump on, I’m taking you for one HELLUVA ride! PLAYER: Okky Dokky! MAHORO: Okky Dokky? Let’s see, if you’re as canonistic with your strength, as well! [fight between Player and Mahoro] [after the fight, Mahoro grabs Player and carries him to the right off the screen.] MAHORO: Now, with straight highway to Tartarus! A GAME BY TITAS ŽIBIKAS! THANK YOU FOR PLAYING! -GAME OVER- Little Fighter 3 by Titas Zibikas Book 3 The Demon Hunter (Click to View) -GAME START- Little Fighter 3 by Titas Zibikas Book 3 The Demon Hunter “Hell is other people.” ― Jean-Paul Sartre SCENE 1: Better to reign in Hell, than serve… STAGE: Apocalyse Player and Mahoro fly in from the left. MAHORO: On this journey, I am accompanying you, a living man, to the descend of this bankment, and I intend you see all of this Underworld on your own for the purpose of its salvation, in search of freedom, and how dear that is. Good-bye and stay safe! Mahoro flies away, and Player remains alone. PLAYER: I had wandered off from the straight path! This Apocalyptic Landscape… am I in Hell, or not, yet? Terror is starting to burst in my heart's lake! Six Demons-Cords block Player’s path. CORD1: We are gaudy beasts, very trim and very swift! We were waiting for you, heads raised high, and furious with hunger! We can feel your fear in the air, because of our audible presence! CORD2: We’ll have no pity on your soul, whomever you are, shade or living man! CORD3: No longer living man, though once he was, and now he is no more! PLAYER: You, rascals, you worship and represent false and lying Gods! Though, I have to admit, you make me tremble, the blood throbs in my veins! CORD4: You must journey down another road, if ever you hope to leave this place! We allow no soul succeed along this path to Hell, we block anyone’s way and put an end to their foolishness! CORD5: We are by nature so perverse and vicious, that we mate with the dead, whom we kill, and we enjoy their anguish! CORD6: And so, we think it best you go back, from whence you came, for your own good! Only desperate cries, tormented shades, old as Tartarus itself, and deathly screams await, if you continue! PLAYER: I am a Little Fighter! I shall stand my ground and not journey yet another road! Your Second Death awaits you, you, foul creatures! [fight between Player and 6 opponents] Out of the marsh, from the foot of misty hills and bogs, bearing a blade, Deep strides, hoping to kill any supernatural being on this trip to and from Tartarus. He moves quickly through the cloudy evening, up from his swampland, sliding silently towards Player. DEEP: Oh, Player, you killed those filthy demon scum? I name myself simply: Deep, the Demon Hunter! I swam in the blackness of night, hunting monsters out of all circles of Hell, and killing them one by one; death was my errand and the fate they had earned. Grant me, then, lord and protector of this noble slaughter, a single request! I have come so far, oh, shelterer of warriors and all of living people’s loved friend, that this one favor you should not refuse me – that you, alone and with the help of no men, may purge all evil from this place. I have heard, too, that you defeated the scornful monster, Julian, once, with no weapons, except your struggling hands and your broad bravery. If you can, if you CAN, defeat him once more STILL, because he lives STILL! Make nothing to mourn over, no corpse of his to prepare for its grave: carry Julian’s bloody flesh to the moors, crunch on his bones and smear his torn scraps of his skin on the walls of his den! PLAYER: Deep, you’ve come to me in friendship, not afraid of war, wanting to return home, and I will not turn you away, I will travel across all Hell to the place, where Julian lurks, to his throne’s tomb; I swear, I’ll keep peace through war means, my muscles will not grow heavy, and my heart will not yield to terror; I’ll stop his madness, smother his violent lust! Just do me this: raise your sword once more! Sweep it against me with full force! Because, what doesn’t kill you, makes you stronger! Because what kills you, makes you the STRONGEST! DEEP: Understood! And if you win, which you’ll definitely do, I’ll give the title, The Demon Hunter, to you! Ready, steady, GO! [fight between Player and Deep] SCENE 2: Once more the stars STAGE: Dark Lion Forest Player approaches a sign: BEFORE ME NOTHING BUT ETERNAL THINGS WERE MADE, AND I SHALL LAST ETERNALLY. ABANDON EVERY HOPE, ALL YOU WHO ENTER. PLAYER: O, Muses! O, High Genius! Help me now! These words I see are cruel! The infernal storm, eternal in its rage! No green leaves, but rather black in color, no smooth branches, but twisted and entangled, no fruit, but thorns of poison bloom instead. From the right enters Wizard: long-flowing is his beard and streaked with white and gray as geometry, scowling down, shaking his bloodless finger, as is his hair, which in two tresses falls to rest upon his chest on either side. WIZARD: Woe to you, you, perverted soul! Are you the one, who is cursing God, cursing your own parents, the human race, the time, the place, the seed of your beginning, and your day of birth!? PLAYER: A heavy clap of thunder! I see the woods, for souls are thick in them as trees! WIZARD: Why keep on shouting? Do not attempt to stop your fated journey; it is so willed there, where the power is for what is willed; that's all you need to know! PLAYER: Where am I, I ask again? In this round of rain eternal, cursed, cold, and falling heavy, unchanging beat, unchanging quality. Thick hail and dirty water come down in torrents through the murky air, and the earth is stinking from this soaking rain. WIZARD: O, you there, try to remember who I am, for you had life, before I gave up mine! PLAYER: The pain you suffer here perhaps disfigures you beyond all recognition: I can't remember seeing you before. But tell me, who you are, assigned to grieve in this sad place, afflicted by such torture that – worse there well may be, but none fouler! WIZARD: Let my fighting skills remind you of whom I am, then! [fight between Player and Wizard] SCENE 3: Pape Satan, pape Satan aleppe! STAGE: Brokeback_Clif CRIMSON: Who is the one approaching? Who, without death, dares walk into the kingdom of the dead? Get out! Here is the entrance to the halls of grief! PLAYER: Aha, I've got you now, you, wretched soul! Has anyone before ever descended to this sad hollow's depths, whose pain is all in having hope cut off? CRIMSON: O, Heaven's outcasts, despicable souls, what insolence is this that breeds in you? Why do you stubbornly resist that will, which end can never be denied, and which, more than one time, increased your suffering? What do you gain by locking horns with fate? PLAYER: Master Assassin, what kind of shades are these lying down here, buried in the graves of stone, speaking their presence in such dolorous sighs? Does day's sweet light no longer strike your eyes? CRIMSON: O, just revenge of God! How awesomely you should be feared by everyone, who reads these truths, which were revealed to my own eyes! Who is that mighty one that seems unbothered by burning, stretched sullen and disdainful there, looking as if the rainfall could not tame him? What fortune or what destiny leads you down here before your final hour? PLAYER: Help me, good Crimson, I need your help, I’ll listen well and note well, what I hear! And if the misery along these sterile sands, and my charred and peeling flesh make me, and what I ask, repulsive to you, let my great worldly strength persuade your heart to tell me, who you are, how you can walk safely with living feet through Hell itself! CRIMSON: Move on, you, pimp, you can't cash in on women here! [fight between Player and Crimson] CRIMSON: Bah! I cannot beat you! But now… behold the beast with three eyes, that passes mountains, annulling walls and weapons, behold the one, that makes the whole world stink! Marshall walks in from the right. CRIMSON: Look at that imposing one approaching, who does not shed a single tear of pain: what majesty he still maintains down there! PLAYER: Again, I know this face from somewhere, I am sure! MARSHALL: Not so fast, you there, rushing ahead through this heavy air, perhaps from me you can obtain an answer. But why do you feast your gaze on me more than those of other dirty beasts? PLAYER: Because, remembering well, I've seen you without your mask on, once or twice. My pleasure is what pleases you: you are my Lord, you know that from your will I would not swerve. You even know my thoughts! CRIMSON: Hey, Marshall, dig your claws down deep into his back and peel the skin off him! Let's see, if you can outmatch the great Marshall! PLAYER: Now I've been caught! [fight between Player and Marshall] SCENE 4: Flagellum Dei STAGE: Aphotic_Paramount DR.BEORN: You were not born to live like mindless brutes, but to follow paths of excellence and knowledge. Mine is the power, as you cannot deny, locking and unlocking Heaven & Hell. Two keys I have, those keys my predecessor, Mark, did not cherish. You'd better tell me, who you are, or else I'll not leave one hair on your head! PLAYER: Go on and strip me bald and pound and stamp my head a thousand times, you'll never hear my name or know my true nature! DR.BEORN: May your guts burn with thirst that cracks your tongue, may they burn with rotting tumors, that swell your hedge of a paunch to block your eyes! Now see the monstrous punishment, you there still breathing, looking at the dead, see if you find suffering to equal mine! What are you staring at? Why do your eyes insist on drowning there below, among those wretched, broken shades? PLAYER: To talk about the bottom of the universe the way it truly is, is no child's play, no task for tongues, which gurgle baby-talk! I watched moon after moon after moon go by, when, finally, I dreamed the evil dream, which ripped away the veil that hid my future! DR.BEORN: Before we start to struggle here, O, peasant, I wish you would explain some things to me. Where from you are? And how can you be in this plain, still alive and not dead? And how, in so little time, could you get here from the First Circle of Hell? PLAYER: Why not? But first, this peasant will show you, how to beat the dirt to the ground! [fight between Player and Dr.Beorn] SCENE 5: Vive la guerre éternelle STAGE: ¹q¸ô°g®c (dw alert) PLAYER: Golly! What IS this place? Have I reached the End Game Level? Did the scriptwriter suffer an author’s block on this event? CURLY: What’s THIS we have HERE? Caesar runs in from the right. CAESAR: Curly! We have a breach in the system! I don’t know, whether it’s a bug or a virus, or whatnot, though, but this is freaking SERIOUS business! CURLY: This existent is neither a bug nor a virus, Ceasar! He’s human, all too human! And we HATE humans around here! (To Player.) Who ARE you, my little traveler? PLAYER: Like you said, I’m human, all too human, and, also, I’m a little traveler, a little fighter! CAESAR: Well, shucks! Me and Curly – we’re Artificially Intellectualized Androids! PLAYER: Really?! I have to say, as you hate humans, I HATE robots! CURLY: But, why? What have we DONE to YOU? PLAYER: To be a robot is to be deficient, emotionally limited; roboticy is a deficiency disease and robots are emotional cripples. The robot is completely egocentric, trapped inside itself (I dare not say, “him” or “her”), incapable of empathizing or identifying with others, of love, friendship, affection or tenderness. It is a completely isolated unit, incapable of rapport with anyone. It is a half dead, unresponsive lump, incapable of giving or receiving pleasure or happiness; consequently, it is at best an utter bore, an inoffensive blob, since only those capable of absorption in others can be charming. A robot is a machine, a walking dildo. CURLY: Well, EXCUSE us! Let me tell you: your responses are entirely visceral, not cerebral; your intelligence is a mere tool in the service of your drives and needs; you are incapable of mental passion, mental interaction; you can’t relate to anything, other than your own physical sensations… PLAYER: I am not wrong. I’ll show you with my rhetorics. Everything with you is “the influence of environment,” and nothing else. Your favourite phrase! From which it follows that, if society is normally organized, all crime will cease at once, since there will be nothing to protest against and all men will become righteous in one instant. Human nature is not taken into account, it is excluded, and it’s not supposed to exist! You don’t recognize that humanity, developing by a historical living process, will become at last a normal society, but you believe that a social system, that has come out of some mathematical brain, is going to organize all humanity at once and make it just and sinless in an instant, quicker than any living process! That’s why you instinctively dislike history, “nothing, but ugliness and stupidity in it,” and you explain it all as stupidity! That’s why you so dislike the living process of life; you don’t want a living soul! The living soul demands life, the soul won’t obey the rules of mechanics, the soul is an object of suspicion, the soul is retrograde! But what you want though it smells of death and can be made of India-rubber, at least is not alive, has no will, is servile and won’t revolt! And it comes in the end to your reducing everything to the building of walls and the planning of rooms and passages in a phalanstery! The phalanstery is ready, indeed, but your anti-human nature is not ready for the phalanstery – it wants life, it hasn’t completed its vital process, it’s too soon for the graveyard! You can’t skip over nature by logic. Logic presupposes three possibilities, but there are millions! Cut away a million, and reduce it all to the question of comfort! That’s the easiest solution of the problem! It’s seductively clear and you mustn’t think about it. That’s the great thing, you mustn’t think! The whole secret of life in three cyber-books of print! CURLY: If existents are divided into “Human” and “Program”... Programmed existents have to live in submission, have no right to transgress the law, because, don’t you see, they are programs. But humanistic existents have a right to commit any crime and to transgress the law in any way, just because they are human. That was your idea, if I am not mistaken? PLAYER: That wasn’t quite my contention. Yet, I admit that you have stated it almost correctly; perhaps, if you like, perfectly so. The only difference is that I don’t contend that humanistic existents are always bound to commit breaches of morals, as you call it. In fact, I doubt whether such an argument could be published. I simply hinted that a “Human” person has the right… that is not an official right, but an inner right to decide in his own conscience to overstep… certain obstacles, and only in case it is essential for the practical fulfilment of his idea (sometimes, perhaps, of benefit to the whole of Humanity). As for my division of existents into “Program” and “Human”, I acknowledge that it’s somewhat arbitrary, but I don’t insist upon exact numbers. I only believe in my leading idea that existents are in general divided by a law of nature into two categories, “Program” (ordinary), that is, so to say, material that serves only to serve the higher kind, and existents, who have the gift or the talent to utter a new word (extraordinary). There are, of course, innumerable sub-divisions, but the distinguishing features of both categories are fairly well marked. The first category, generally speaking, are existents conservative in temperament and law-abiding; they live under control and love to be controlled. To my thinking, it is their duty to be controlled, because that’s their vocation, and there is nothing humiliating in it for them. The second category all transgresses the law; they are destroyers or disposed to destruction according to their capacities. The crimes of these “Human” existents are, of course, relative and varied; for the most part they seek in very varied ways the destruction of the present for the sake of the better. But if such a one is forced for the sake of his idea to step over a corpse or wade through blood, he can, I maintain, find within himself, in his conscience, a sanction for wading through blood – that depends on the idea and its dimensions, note that. It’s only in that sense I speak of their right to crime. There’s no need for such anxiety, however; the masses will scarcely ever admit this right, they punish them or hang them (more or less), and in doing so fulfil quite justly their conservative vocation. But the same masses set these criminals on a pedestal in the next generation and worship them (more or less). The first category is always the existent of the present, the second the existent of the future. The first preserve the world and ordinary in it, the second move the world and lead it to its goal. Each class has NO equal right to exist. In fact, NONE have equal rights with me – and vive la guerre éternelle – till the New World Order, of course! CURLY: Then you believe in the New World Order, do you? PLAYER: I do. CURLY: And… and do you believe in God? Excuse my curiosity. PLAYER: I do. CURLY: And… do you believe in Julian rising from the dead? PLAYER: I… I do. Why do you ask all this? CURLY: You believe it, literally? PLAYER: Literally. CAESAR: And what if you do catch and face Julian, again? PLAYER: Then he gets what he deserves. CAESAR: You are certainly logical. But, what of conscience, yours or his? PLAYER: Why do you care about that? CAESAR: Simply from the perspective of Humanity. PLAYER: If he has a conscience, he will suffer for his mistake of being alive, again. That will be his punishment – as well as his prison. And my conscience? I will suffer and be sorry for my victim. Pain and suffering are always inevitable for a large intelligence and a deep heart. The really great men must, I think, have great sadness on Earth. CAESAR: Then, when you were making your speech, surely you couldn’t have helped, he-he! Fancying yourself… just a little, more HUMAN than human, an Overman, as a protector of the world, the New World Order, in your sense…. That’s so, isn’t it? PLAYER: Quite possibly. CAESAR: Now, perhaps, you’ll face me, Caesar, and my companion, Curly, in a battle, to see, who’s better – Man or Machine! PLAYER: Why not? [fight between Player versus Curly&Caesar] SCENE 6: Sanity Clause STAGE: Burning_Future (bf) Player teleports in. Kid Buu is sleeping, Harlequin is dancing. PLAYER: Finally! My Final Destination! Where’s Julian, you, fiends!? HARLEQUIN: Why, you’re SERIOUS by calling us “fiends”? I’m The Caliph of Clowns, the Grand Mogul of Mountebanks, the one and only: Harlequin! Prerecorded for this time zone is this pink guy, a REAL Disfigured Outcast, a Comedian of Destruction, a Notorious Crime God! But hey, who am I to talk, I’m crazy as a coot! PLAYER: I see you’re as mad as a hatter, but I’m here, in this final circle of Hell, to kill Julian! HARLEQUIN: I don’t know, why, but you LOOK serious? Maybe I could rehabilitate you from your edge and loneliness with a KILLING joke… What do you say, if I eat you ALIVE? PLAYER: Get a load of this gloomy threat! It’s NOT funny… HARLEQUIN: But, it IS so funny, you know, SO funny, it PATHETICALLY hurts. When I was a little boy and told people I was going to be a comedian, everyone laughed at me. Well, no one’s laughing now! I’m the keeper of BALANCE, here, you see. You don’t want this pink KID, this monster of chaos, this BUU, to wake up, you, you, you… FIEND, ha! He’ll burn EVERYTHING down, while dancing in the pale moonlight and glittering flames! How’s THAT for a PUNCHLINE! How’s that for a CRACK! How’s that for a chronic, lingering, midnight, cockroach-on-steroids, rabbit-hole-enema FUNNY! PLAYER: Very neat! That UGLY head of yours DOESN’T have any brain! That UGLY body of yours DOESN’T have any blood! HARLEQUIN: Ladies and murderers, welcome to the LOONY FIGHT! And you’re ONE fully functioning suicidal artist! PLAYER: Do I LOOK like I’m joking? HARLEQUIN: After this, I’m creating an encyclopediadramatica article about you! You’ll be front page news! What I call ahead of the curve! HAHAHAHAHA!!! PLAYER: Let’s wipe that smiling smirk OFF your face! [fight between Player and Harlequin] Kid Buu wakes up. KID BUU: What’s this NOISE in MY hell? PLAYER: This Harlequin trickster was WEAK. Listen, Kid! I’m concerned with Julian: where IS he? KID BUU: JULIAN, you say! He ascended! I made him into an Ultimate God! He, now, goes by the name: Jason… Search for him somewhere else, somewhere in Heaven, somewhere else than HERE! I’m going BACK to beddy, back to my castly… So, SO sleepy… Yaaaaawnnnnnn! [Kid Buu exists to the right; then, returns from off screen] KID BUU: Unless, of course, you want to ENTERTAIN me with a FIGHT!? PLAYER: Everything to make you HAPPY! [fight between Player and Kid Buu] SCENE 7: Enemy of Gods STAGE: skycity (sc) Four characters are kneeling, waiting. AERON: When is Jason The Almighty making an appearance? WALTER: I don’t know, but he SAID he’ll be here, so, let’s WAIT! EARTH: Ditto! ZACK: Man, this bridge has one fine, nice VIEW! Player teleports in. PLAYER: I really, REALLY, hope this is my LAST stop! What do we have HERE? All four characters stand up, facing Player. AERON: Welcome, dear wanderer! “What do we have here?” you ask. This is the Lost City of Atlantis! I’m Aeron – the Wind God, this is Walter – the Water God, here’s Earth – the, um… Earth God, and, lastly, this is Zack – the Fire God! The way I see it, you’re HUMAN, right? PLAYER: Yes, I see, thanks for clearing things up… And, yes, I’m HUMAN; I recently had this argument with two bonkers of programs, but, yes, why not, let me ask: what is your BEEF with Mankind? AERON: All humans are brainless rascals, who, if left to their own designs, would make this Civilization as uninhabitable. We may as well let cute little bunny rabbits run amok without the benefit of predatory thinning. For this reason, all humans must be subjugated and live forever “in their place”. My perspective is not a question of Gods versus Humans, it is a question of the symbiosis of PREDATOR and PREY. Humans are dumber, slower, weaker, more emotional, less rational... in other words, inferior to the predatory Gods. Thus, it is only fitting they assume the role of prey. I don't hate humans. A lion does not hate the gazelle. He merely hunts it and devours it. It is the balance of nature. The human is ours to hunt and devour. It is that simple! WALTER: I know exactly what I want. My spirit is perpetually hard, and I only quell my appetite, when I experience the subjugation and degradation of the Human. My life is the perpetual hunt to feed the perpetual hunger. I recognize no moral WILL in relation to the Human, only the WILL to exercise power over him. I owe him nothing, but his place on the carnal food chain. I glorify him by making him my prey. That is his only real worth under natural law. I wish to see all humans bound and beaten, then battered into utter submission. I wish to inflict horrors upon their gloriously defiled bodies, the likes of which their feeble minds could never conceive. It is that simple! EARTH: All humans are rascals, regardless of age, race, looks, etc. They are food, prey. If we do not eat of them, we die. The Human is biologically predetermined to submit to his role as prey, just as any other quarry in the animal kingdom is born following a similar course. We do not have “victim support groups” for antelopes in the wild, or barnyard mice being hunted by cats – why do we have them for humans? What, if the cheetah had to follow certain rules, while hunting? What, if the jaguar had to ensure its prey a comfortable, painless death? The animal kingdom would be thrown into chaos! It is that simple! ZACK: On its most basic level, killing is feeding, nothing less. On a more sublime plane, however, we should be concerned not with physical killing, but soul killing. We must violate the spirit as well as the body, crushing it, subjugating it. It is misanthropy, and I possess freedom of action to it. It is that simple! PLAYER: Let’s see, if it’s really THAT simple! Defend yourselves, for I am your ENEMY! I’m going to do you, Gods, a favor and bash in your skulls in with my own two hands and two feet! You were the mistakes of existence, and now the bells toll for you! Can you HEAR it? Because I’ll MAKE you HEAR it! [fight between Player and the four characters] Jason walks in from the right. JASON: BAH! Can’t the Highest God in existence have some PEACE of mind!? And I thought Demon Kings had it BAD! Oh, it’s you – my DEFEATIST! What is your CONCERN at being here? PLAYER: You should ask: what is not supposed to be my concern! First and foremost, the Good Cause, then God's cause, the cause of mankind, of truth, of freedom, of humanity, of justice; further, the cause of my people, my prince, my fatherland; finally, even the cause of Mind, and a thousand other causes. Only my cause is never to be my concern! But, I’ll make YOU my CONCERN! JASON: You have much profound information to give about me, God, and have for thousands of years “searched the depths of the Godhead”, and looked into its heart, so that you can doubtless tell how me, God, attends to “God's cause”, which you are called to serve. And you do not conceal the mine, as Lord's of both Hell & Heaven, doings, either. Now, what is my cause? Have I, as is demanded, made an alien cause, the cause of truth or love, my own? You are shocked by this misunderstanding, and you instruct, that mine, God's, cause is indeed the cause of truth and love, but that this cause cannot be called alien, because me, God, is himself truth and love; you are shocked by the assumption, that me, God, could be like you, poor worms, in furthering an alien cause as my own. “Should God take up the cause of truth, if he were not himself truth?” I care only for my cause, but, because I am all in all, therefore all is my cause! But you, you are NOT all in all, and your cause is altogether little and contemptible; therefore you must think of “serving a higher cause”. – Now it is clear, you think, that I, God, care only for what is mine, busy myself only with myself, think only of myself, and have only myself before mine eyes; woe to all that is not well-pleasing to me! I serve no higher person, and satisfy only myself. My cause, like YOURS, is – a purely egoistic cause! How is it with mankind, whose cause we are to make our own? Is its cause that of another, and does mankind serve a higher cause? No, mankind looks only at itself, mankind will promote the interests of mankind only, mankind is its own cause. That it may develop, it causes nations and individuals to wear themselves out in its service, and, when they have accomplished what mankind needs, it throws them on the dung-heap of history in gratitude. Is not mankind's cause – a purely egoistic cause? Look at the rest for yourself, Player! Do truth, freedom, humanity, justice, desire anything else than that you grow enthusiastic and serve them? PLAYER: But only look at yourself, yourself, GOD, ha! You have set your cause on nothing, but yourself; you are to yourself all in all, you are to yourself the only one, and tolerate nobody, who would dare not to be one of “your minions”! JASON: Since I was called Julian, the Lord of Non-existence, therefore, I am nothing in the sense of emptiness, but, NOW, I am the creative nothing, the nothing out of which I myself as creator create everything! You think at least the “good cause” must be your concern? What's good, what's bad? Why, I myself am my concern, and I am neither good nor bad. Neither has meaning for me. The divine is mine, God's, concern; the human, man's. My concern is neither the divine nor the human, not the true, good, just, free, etc., but solely what is mine, and it is not a general one, but is – a unique, as I am unique. Nothing is more to me than myself! PLAYER: What doesn’t kill you, makes you… THE STRANGEST! [fight between Player and Jason] EPILOGUE SCENEXX: Inner heroism STAGE: beach PLAYER: I awoke on a beach, like a man drained of blood, who wanders alone in a waste of rushes and, finally, I understood, why others fear me; now I know, how they feel, when they see me… They fear me, because I drink milk for mass! I will rest for the night and finish this pint of delicious, fat MOLOKO… Then, sleep… SCENEXX: Nihil ex nihilo STAGE: Beachdark PLAYER: What comes around, goes around… The real reward is therefore the journey itself, and not the perceived goal. And now is the time to leave this place, for I have seen it all. Home is where I am, and I’m going to it! The red-dressed Jan walks into the scene from the right. JAN: It’s time to determine, how bold you’ve become and what you’ve learned on your travels... You’re FINAL opponent is… ME! [fight between Player and Jan] A GAME BY TITAS ŽIBIKAS! THANK YOU FOR PLAYING! -GAME OVER- The 3 story mode scripts/books, although some edits are still needed, are done. Finally! Clocked over 15k words here... I consider my readers to be smart and erudite people, who can figure out and interpet the left-out/un-explained parts on their own, so, that's that. Since there won't be a playable Stage Mode, I suggest you to role-play some of the scenes (like... any scene you desire). If you want an early experience/taste of the planned story-boards' stand-alone dialogue and fighting cutscenes, NOW is your TIME to put some EFFORT into reading it! The gist of it. P.S. Also, going to translate this thing into Lithuanian; only the third book is left. Godspeed! Respectfully, Titas Žibikas aka Paschendale Thanks given by:
10-22-2023, 10:56 AM
Jaunieji kovotojai 3 by Titas Zibikas Knyga 1 Kariaujantys mušeikos (Click to View) -ŽAIDIMO PRADŽIA- Jaunieji kovotojai 3 by Titas Zibikas Knyga 1 Kariaujantys mušeikos “Praeitis niekada nemiršta. Tai net ne praeitis.” – Viljamas Folkneris 1 SCENA: Pabaigos pradžia ETAPAS: Velnio salė -17 amžiaus- Džiulianas ir Džiulija, Žemės planetos karalius ir princesė, yra prie savo sostų Karališkosios salės pilyje, nuostabioje midaus menėje, kur renkasi ir linksminasi jų pavaldiniai. Kai prasideda ši scena, Džiulija stovi šalia Džiuliano ir bando sukurti Didžiojo smūgio sprogimą, tačiau nesėkmingai. DŽIULIANAS: Džiulija! Mano brangioji! VIS DAR nežinai, kaip tai PADARYTI? DŽIULIJA: Tėėėveeeliii! Aš tiesiog nežinau, KAIP! Ir tikriausiai NIEKADA nesužinosiu! DŽIULIANAS: Na, gerai! Tada ateik čia ir išgerk su manimi! Vienas demonų Džiustinų įteikia Džiulianui alaus, o Džiulijai – pieno butelį. Džiustinas kreipiasi į Džiulianą žemu oktavos tonu. DŽIUSTINAS (šnabždėdamas): Mano Lježe, turime svečią. Ar pakviesti jį? DŽIULIANAS: Nagi! Koks nepatogumas! Argi Demonų Karalius negali ramiai išgerti su savo dukra! Gerai, įleisk tą BARBARĄ! Žaidėjas įeina iš kairės, pro masyvias kambario duris. Jis greitai žingsniuoja inkrustuotomis grindimis, niurzgėdamas ir nuožmus: jo akys spindi žvakių šviesoje, dega siaubinga liepsna. Tada jis sustoja priešais Džiulianą, pamatęs salę, užpildytą stovinčiais Riteriais. DŽIULIANAS (ramiai): KAS tu toks? KODĖL atėjai, išvargęs po tokios ilgos kelionės; už ką iki šiol klajojai, kirsdamas pavojingus vandenis; pasakyk man savo atvykimo priežastį? Kodėl man trukdai? Nesiaiškink! Aš ŽINAU, kas tavo galvoje. Aš VISKĄ žinau, matai. Pradžią, dabartį, pabaigą. VISKĄ. Dabar, jūs, žmogėnai, matote tik praeitį ir dabartį, kaip ir kitos žemos būtybės: jūs neturite aukštesnių gebėjimų už atmintį ir suvokimą. Bet demonai, mano berniuk, turi visai kitokį protą! ŽAIDĖJAS: Ak, liūdnas, vargšas, senas keistuoli, dantimis kaip ryklio! Tai aš, tavo naikintojas; tai aš, žudikas iš toli, TOLI, tu beprasmi, juokingas, bestuburi, ŠLYKŠTUS žvėrie, tupintis šešėlyje, dvokiantis mirusiais žmonėmis, nužudytais vaikais, išmėsinėtais buliais. Tai aš, žmogžudys maniakas, neturintis šešėlio, neturintis vardo; tai aš, nepakartojamas medžiotojas, žaidžiantis rimčiausią žaidimą; tai aš, psichopatas linčiuotojas, ultimatyvus skerdikas, vaidinantis ultimatyviausią šou; tai aš, matadoras par excellence, keliaujantis incognito; tai aš, susinaikinimo kareivis, piktybinis ir beprotis; tai aš, ultimatyvus žudikas, siekiantis ultimatyvios šlovės; tai aš, žiaurusis ekstremistas, stebėsiantis, kaip tu mirsi; tai aš, tas, kuris iščiulps tavo gyvybę, kai paskersiu niekšą, kuris esi! Keliavau, amžinai be džiaugsmo, tiesiai prie tavo durų, į šias betonines džiungles, kur tu esi karalius, ir tai tavo pasaulis! Ir dabar mano širdis žvygauja, mėgaudamasi tavo demonišku žvilgsniu priešais mane, ketindamas iki ankstyvo ryto nuplėšti gyvybę nuo tavo kūno; mano protas karštas nuo žudikiškų dizainų, nuo minties apie maistą, kuriuo tapsi, ir nuo vaišių, kurias mano pilvas greitai sužinos. Likimas šią naktį man nusišypsojo, nes aš nugraušiu mėsą nuo tavo paskutinės vakarienės sulaužytų kaulų. Aš gersiu kraują iš tavo gyslų ir sutraiškysiu tave rankomis ir kojomis, užrakindamas tavo gyvenimą! Nuo mano puolimo nėra kelio atgal! Tu ką tik pasirašei mirties nuosprendį; aš turiu tavo vardą! DŽIULIANAS (išskėsdamas rankas; su anarchistiniu juoku): HAR-HAR-HAR! Na, ASASINE, tu tikras ASILAS! Aš esu vienas galingiausių ir stipriausių monstrų, – nuožmesnis ir galingesnis už bet kurį kitą šioje Karalystėje, – kuris gyveno tamsoje, urzgė iš skausmo, nekantrus, kaip diena iš dienos bėgo prieš mano pabėgimą iš Pragaro! Šioje salėje garsiai skamba muzika, arfos džiaugiasi savo zvimbimu, o bardai dainuoja šviesias mūsų visų senovės pradžios giesmes, prisimindami MANE, Džiulianą, deginantį žemę, išgraužiantį gražias lygumas ir džiovinantį vandenynus, o paskui išdidžiai juodinantį Saulę ir juodinantį Mėnulį, atimantį švytėjimą iš visos Žemės ir paverčiantį ją dykyne, žudantį ir žudantį ir ŽUDANTĮ gyvybę, kol kiekviena iš tautų yra uzurpuota po MANO vardu. Ir tada pasirodai TU, stovėdamas prieš žiauriausią VISOS egzistencijos karį! Ką tu apie tai: ką tu APIE. GRĮŽIMĄ. NAMO! Grįžk į savo urvą, grįžk į savo karvidę – nesvarbu! ŽAIDĖJAS: Tarsi TAVĘS aš KLAUSYSIU! Tu laimingai gyveni šiuose rūmuose, MONSTRAS, DEMONAS, IŠGAMA! Tu vaideniesi pelkėse, laukiniuose miškuose ir Žemę pavertei savo prakeiktu Pragaru! Nerštas nuodėminguose dumbluose, niekada nebaustas už savo piktus nusikaltimus, tu esi žudikas, Dievo ištremtas padaras! Aš išvarysiu tave ATGAL į PRAGARĄ, tavo tremtis bus pats karčiausias kada nors patirtas dalykas, ir visa Žmonija tave PAMIRŠ! Aš būsiu prisimintas, kaip vienintelis tikras PRANAŠAS, kuris išgelbėjo pasaulį nuo tūkstančių tavo blogio formų! Tu būsi ištremtas amžiams, o aš tave daužysiu kumščiais, VĖL, VĖL ir VĖL, kol būsi nugalėtas! DŽIULIANAS: O? Tu, iš tikrųjų, BANDAI įžeisti MANE? Esu labai, LABAI pamalonintas, tiesą pasakius. Klausyk: IŠGERK! Viską APSVARSTYK! Tu NE toks greitas, kaip mano godumas, mano nagai ar mano rūstybė! Tu nugalėsi mane, KAS tada? Aš taip stipriai sudaužysiu tavo kūną, kad kraujas varvės visose upėse! Grįžk į savo guolį ir džiaukis, kad esu toks GAILESTINGAS! ŽAIDĖJAS: Na, ATSIPRAŠAU, kad sudergiau ilgą šventę, patręštą ašaromis ir raudomis tavo nužudytų mirusiųjų! ATSIPRAŠAU, kad išgyveno tik tie, kurie pabėgo nuo tavęs! ATSIPRAŠAU, kad esu tavo neapykantos triumfo antipodas! DŽIULIANAS: Taigi, KAS, tu PAMIŠĖLI? Aš valdžiau ir kovojau su teisiaisiais, vienas prieš daugelį, ir laimėjau! Tavo grasinimai TUŠTI, o aš valdysiu planetą Žemę dar TŪKSTANTĮ metų, tūkstantį METŲ žiemiško sielvarto, kaip Galaktikos Imperatorius, ilgai po to, kai tavo sielvarto kupiną kūną sutraiškys mano Pragaro nukaltos rankos! Aš šokinėsiu jūromis, pasakodamas ir dainuodamas visoms klausančiomis ausims apie tai, kaip atsisakei savo gyvybės, kaip tavo krauju piešiau kilimus! Ir tada, ryte, ši nauja šviesa tviskanti midaus menė bus permirkusi krauju, suolai ištepti raudonai, grindys šlapios nuo mano velniško laukinio puolimo! Aš tave išmokysiu, kad kraujas augina ŽOLES! Tas kraujas juda kaip purškiamas, karštas, tirštas geizeris. Tas kraujas skyla į gyvus fragmentus. Kiekvienas fragmentas yra voras. Milijonai mažyčių raudonų kraujo vorelių ropinės tavo rankomis, per veidą, į burną... ŽAIDĖJAS: Kol būsiu gyvas ir prieš mirtį, aš SIEKSIU ramybės ir taikos, nesiūlysiu paliaubų, nepriimsiu jokio kyšio, jokio aukso ar sidabro, jokios žemės, jokių spindinčių brangakmenių ar žavių šarvų, ar bet kokių paskutinių prizų, ir TEISINGUMAS. BUS. ĮVYKDYTAS! DŽIULIANAS: Paklausyk, paklausyk, paklausyk, PAKLAUSYK!!! Būk protingas berniukas ir PAKLAUSYK! Aš moku gyviesiems už vieną nusikaltimą tik kitu! Niekas nelaukia atlyginimo iš mano plėšiančių nagų: tas MIRTIES šešėlis tamsoje esu AŠ! Tu esi aikštingas vaikigalis, maniakas, STALKERIS, tu vis dar JAUNAS, spruk iš šio paslėpto rūko, nematomai sekančio mane nuo pelkės krašto! Aš esu VISUR, visada matomas ir nematomas vienu metu! Aš esu Žmonijos priešas numeris vienas, darydamas nusikaltimus, žudydamas taip dažnai, kaip noriu, galiu ir privalau, o tu ateini čia, VIENAS, kraujo ištroškęs ir siaubingas! Bet jei išdrįsi paliesti mano Karalystės sostą, aš išplėšiu tavo širdį! Aš esu geriausias ir kilniausias siaubo ARTISTAS, ir, prisipažinsiu, tu ESI drąsus, bet, kas be ko, esu vienas iš akmeninių dievų, davęs pagoniškus įžadus, su Pragaro parama, vedamas savo brolio Belzebubo, kaip vienas iš Anapusinės Erdvės valdovų! Saugokis! Bet, UŽTEKS kalbų! Leisk man atšvęsti savo pergalę, ir pasikalbėkime KUMŠČIAIS! Naktis vėsi, o ryte turime pamelžti DAUGYBĘ karvių! Džiulianas piktai numeta ant žemės alaus butelį, jį sudaužydamas. DŽIULIANAS: Ir tai tokia graži diena žudynėms, mano bestuburi, mano pompastiškas, pompastiškas paršiuk! [kova tarp Žaidėjo ir Džiuliano] 2 SCENA: Arenos viduje ETAPAS: Kovos dvasia -10 amžiaus- KOMENTATORIUS: Sveiki atvykę į „Kovos dvasios skliauto pragaišties koliziejų“, mieli arenos svečiai ir „KiberTeliko“ žiūrovai! Sveiki atvykę į „Pirmąjį vaikų kovos menų turnyrą“, mūsų lordo Džiuliano metais du-du-devyni-devyni! Mūsų talentų paieška išplito visoje Visatoje, kad galėtume pasiūlyti tik AUKŠČIAUSIĄ kokybę! O dabar, be jokio delsimo, tik jūsų ir JŪSŲ malonumui... Ar jūs pasiruošę paaašėėėltiii?! Minia džiaugiasi; fotografai pašėlusiai spaudinėja savo fotoaparatais: klik-klik, klik-klik. KOMENTATORIUS: Esame palaiminti pirmosiomis rungtynėmis! Pradinis dienos čempionas, mėlynajame kampe, neprilygstamos prabos kovotojas vunderkindas, agonijos ministras, žiaurumo baronas, skerdynių koroneris, naikininkystės prekiautojas, azūrinis drakonas... Deeeeeviiiiis, baisusis! Minia skanduoja – „Dei-vis, Dei-vis, Dei-vis“! KOMENTATORIUS: O raudonajame kampe: skausmo nešėjas, klastingasis kareivis tiesiai iš ARAS antiteroristinės stovyklos pažangiosios mokymo programos, drąsiausias iš visų varžovų... ir priėmimo laiške jis sako taip: „Vardai – draugams, todėl man nereikia vieno!“ Dabar publika šėlsta dėl Žaidėjo įžūlumo, tarp Deivio gerbėjų „būbavimo“. DEIVIS (kasydamasis nosį): Tu pralaimėsi, gražuoliuk! Tu kentėsi! Aš mušiu tave kaip būgną! Aš iškabinsiu tave kaip skalbinius! Aš esu meistras mechanikas! Alfa ir Omega! Aš pažeminisu tave, verge! Aš suplėšysiu tave į mažus gabalėlius! Ir tada aš paimsiu tuos gabalėlius ir suplėšysiu į dar mažesnius gabalėlius! Aš priversiu tavo mamą verkti! Ar tu pasiruošęs SKAUSMUI, mažuti?! Aš tavęs nepagailėsiu, jaunasis pagoni! ŽAIDĖJAS (sau): Tu gali tai gali... AŠ galiu tai! Aš esu KARALIUS. PRAKEIKTAS. KONGAS! KOMENTATORIUS: Tegul prasideda skerdynės! [kova tarp Žaidėjo ir Deivio] KOMENTATORIUS: Labai gerai! Jei vienas čempionas negali nugalėti Žaidėją, pašaukite visus čempionus! Leiskite pristatyti: Muzikalųjį lankininką Henrį! Jūrų nindzę Rudolfą! Šarvuotąjį imtyninką Louisą! Kibernetizuotą boksininką Džeivį! Ir paskutinį, bet ne paskutiniausią: Kruvinąjį karateką Nino! Tegul žarnos liejasi laisvai! [kova tarp Žaidėjo ir 6 herojų oponentų] KOMENTATORIUS: Oi! Tai! Tai precedento neturintis dalykas! Tai nesuvokiama! Bet, taip, pagaliau! Turime aiškų nugalėtoją, galutinį laureatą! Taaai... prieš visus šansus... Žaidėjas! Šventės skirtos šiai pergalei! O kol puotaujame, nepamirškite įsijungti ir pasimatyti kitais metais, mano brangūs draugai čia, arenoje, ir ten eteryje, per „KiberTeliką“: tas pats Džiuliano laikas, tas pats Džiuliano kanalas! Iki tol, tuomet! 3 SCENA: Kartą kovotojas, visada kovotojas ETAPAS: Tai Home kaimas -7 amžiaus- ŽAIDĖJAS: Bet aš nesu kovotojas! MONKAS: Ak, varge, varge! Gailestingume! O, šventasis gailestingume! Reikia talento įtikinti žmones, kad karas yra graži patirtis, niekas sveiko proto negirtų smurto dėl paties smurto, nepaisant jo tikslo, bet aš pasistengsiu: bet koks žmogaus širdies veiksmas turi sukelti lygiavertę ir priešingą reakciją. Elkis su oponentu taip, lyg jis būtų toks pat protingas, kaip tu. Viskas, ko reikia, yra noras būti pavadintam „kovoju“, ir vienu žodžiu jau ESI kovotojas. Kaip ir vienu potėpiu, ESI tapytojas; viena nata, ESI muzikantas; vienu žodžiu, ESI rašytojas! Niekas nenori vadovauti, mano jaunuoli, bet kažkas turi. Turi smegenis, turi cojones, vadinasi, turi ir darbą! Tačiau būk ne tik kovotojas; svarbu suprasti, kad tai yra mūsų žudiko instinktas, kurį reikia panaudoti, jei tikimės išgyventi kovoje: tai kieta širdis, kuri plaka ir žudo. Jei romieji kada nors paveldės Žemę, stiprieji ją iš jų atims. Silpnieji egzistuoja tam, kad juos prarytų stiprieji. Pusiausvyra yra viskas, šlifavimas žemyn... ŽAIDĖJAS: Bet, bet, BET! Ką apskritai GALIU atlikti? Kas man TEN yra? Ar galiu pakeisti ateitį? Ar galiu padaryti pasaulį geresne vieta, kurioje gyventi? Ar turėčiau padėti vargšams? Pamaitinti alkanus? Būti malonus idiotams? Koks iššūkis! MONKAS: Neturi argumentų... Sakoma, kad žuvims, tarakonams ir net vienaląsčiams pirmuoniams galima išplauti smegenis. Bet ne tau. Aš, kaip tavo kovos instruktorius, didžiuojuosi matydamas, kad augi už mano valios ribų. Nenoriu, kad būtum robotiškas kovotojas. Noriu, kad būtum veiksmingas žudikas. Noriu, kad būtum nesugriaunamas vyras, apdovanotas didžiule, siaubinga baime, kuriam netrūksta garbės, drąsos ir narsumo. Pažink save, tai mano patarimas. Žinok, kiek sugebi, ir saugokis nepažįstamų žmonių! Štai tiek. Jokio atsipalaidavimo. Dabar, pabandyk nugalėti mane 3 kartus iš eilės! Aš kovosiu atsainiai, bet ne per daug atsainiai... ŽAIDĖJAS: O jeigu aš tave įveiksiu 3 kartus iš eilės? MONKAS: O, iššūkis, mano padavane? Gerai. Jei nugalėsi mane pakankamai kartų, aš išpildysiu bet kokį tavo norą, kuris, žinoma, yra mano gebėjimų ribose. Bet jei pasirodysi nieko vertas, savaitei šveisi Kaimo tualetus! ŽAIDĖJAS: SUTARTA! Būk pasirengęs pasiimti mane į artimiausią medžioklę! Iiiiirrrrr, labiausiai noriu PAGARBOS! Elkis su manimi, kaip su suaugusiuoju! MONKAS: Tai nėra VIENAS noras! Bet, sutinku. Eikš pas mane, mano padavane! [kova tarp Žaidėjo ir Monko; kovai pasibaigus, iš Kaimo pasigirsta riksmai – „Ugnis! Ugnis!"] 4 SCENA: Pabaigos pradžia II ETAPAS: Velnio salė -17 amžiaus- Aukštoji halė skambėjo, jos stogo lentos siūbavo, o Riteriai drebėjo iš siaubo. Koridoriais vilnijo mūšis, piktas ir laukinis. Žaidėjas ir Džiulianas tratėjo, nuostabiai ištvermingi, atlaikydami vienas kito smūgius, sunkiai besiverčiantys dideli kūnai daužėsi į gražias sienas; suformuotas ir solidarizuotas geležimi, viduje ir išorėje, meistriškai apdirbtas pastatas stovėjo tvirtai. Jo suolai barškėjo, krito ant grindų, auksu dengtos lentos tirtėjo, kol Žaidėjas ir Džiulianas kovojo ant jų. DŽIULIJA: Skiri jam ne tik daug LAIKO, bet ir daug PASTANGŲ, mano brangiausiasis tėve? Džiulianas sukuria smarkų violetinį energijos rutulį, kuris numuša Žaidėją ir įstrigdo jį poliruoto marmuro kolonoje, kuri nuo susidūrimo suyra, dantytiems jos gabalėliams pašipstant į visas puses. DŽIULIJA: Jis atrodo pažįstamas... Hm? Kur aš jį mačiau anksčiau? DŽIULIANAS (žiūri į Džiuliją): Jis tikrai labai energingas! Aš taip pat turiu jam klausimų! ŽAIDĖJAS: Aš noriu tik vieno dalyko! (rodo į Džiulianą ir Džiuliją) Aš čia, kad nužudyčiau jus abu! Kapituliuokite, pasiduokite savo likimui, ir aš jums padovanosiu greitą ir neskausmingą mirtį, groteskiškos būtybės! DŽIULIANAS: O, aš TIESIOG perbalau iš išgąsčio! Tu gana puikiai sugeri mano energijos pliūpsnius, tu vaikiška skudurine lėle! ŽAIDĖJAS: Tavo liūdna mažoji egzistencija užges, kai baigsiu su tavimi! Tu esi niekas! Dulkių gabalėlis! Tu Frankenšteinas! DŽIULIJA: Koks... tavo VARDAS? ŽAIDĖJAS: Vardai skirti gyviesiems... Ko jūs abu per daug nebedarysit! DŽIULIANAS: Man jau atsibodo, kaip priiminėji mano smūgius, tarsi bokso kriaušė, tad pasikeiskime, tada – mano narsieji Riteriai, išmokykite šį įžūlųjį BOZO pagarbos prasmės! RITERIAI (visi sutartinai): Sere, taip, Sere! [kova tarp Žaidėjo ir 5 Riterių; po kovos, suveikia intarpinė scena: Žaidėjas nugalimas ir išvelkamas] 5 SCENA: Kartą kovotojas, visada kovotojas II ETAPAS: Mirties kaimas -7 amžiaus- Tai Home kaimas dega. Žaidėjas ir Monkas įbėga iš kairės. Ten – penki Džiulijai; be to, Žaidėjo motina, raudonai apsirengusi Jan; Džiulija laiko ją tvirtai, kaip trofėjų už kaklo. DŽIULIJUS1: O, tai jis! IŠRINKTASIS! Koks POKŠTAS! DŽIULIJUS2: Velniava, tai tik VAIKAS! Ar mes turime nužudyti JĮ? DŽIULIJUS3: Aš negalvoju apie tai, kiek jam metų! Esame čia dėl darbo, ir darbas bus atliktas! DŽIULIJUS4: Labai gerai pasakyta! Sudeginkime šį kaimą iki žemės pamatų, išplėškime, ką galime, ir pabarstykime pelenus druska! DŽIULIJUS5: Tikiuosi, kad būsiu paaukštintas už šitą darbelį! Būti pasiuntinėlė beždžionė – tikras SKAUSMAS sėdynėje! [kova tarp Žaidėjo ir Monko prieš 5 Džiulijus] ŽAIDĖJAS: (pavargęs nuo muštynių): Mama! Mama! Aš čia, viskas gerai! JAN: Ne, mano vaike! Gelbėkis! Dabar! Monkai, pasiimk jį su savimi ir dinkit! Perplaukit tamsą ir miglą, perplaukit jūrą ir raskit naujus namus! Jūs esate paskutiniai iš visos mūsų tolimos šeimos. Likimas nušlavė mūsų rasę, paėmė stipriausius karius ir nuvedė į mirtį, kuri laukė. Ir dabar aš juos seku. ŽAIDĖJAS: O kaip TU? Eime su mumis! JAN: Tapk galingas! Būk drąsūs! Atkeršyk už mane! ŽAIDĖJAS: Ne, aš negaliu be tavęs! JAN: Aš būsiu su tavimi visada, net ir tavo vienišiausią valandą. Dabar, eik! Monkas pagriebia Žaidėją už liemens ir nusitempia. ŽAIDĖJAS: NE! LIAUKIS! LEISK MANI! LESK MAN JĄ IŠGELBĖTI! LEISK MAN SUTRINTI ŠIĄ KAUKĖTĄ DEMONIŠKĄ SUCCUBUS Į SMULKIAUSIAS DALELYTES! JAN: Prisimink mane ir atsimink mano vardą, mano mielasis balandėli! Pastatyk man kapą, o kai laidotuvių liepsnos sudegins mane, pasodink gėlių, gal alyvų, orchidėjų ar hiacintų, čia, šiame kaime! Džiulija girdimai sutraiško Jan kaklą, sulaužydama slankstelius; Jan burnos kampučiuose mirga putos; akys pašėlusios. Tada lavonas krenta ant grindų tarsi negyva, trūkčiojanti mėsa; moters burna tyli, nebekalbi, pasakiusi tiek, kiek galėjo; ji greitai užmigs ugnyje. Jos siela paliekanti kūną, skrendanti į šlovę... ŽAIDĖJAS (užspringusiu balsu): MAMA! VAA! VAAA! ŽAIDĖJAS (pasakoja): Mano mama mirė; ji atrodė negyva kaip raudonai pilkas senas jūros dramblys, ištemptas vasaros dieną ant kranto. Po tos dienos man nebuvo nieko prasmingo. Tai štai, pagalvojau, tai mano gyvenimas, ir tai yra KERŠTO istorija... 6 SCENA: Karo belaisvis ETAPAS: Stenlio kalėjimas -18 amžiaus- BALSAS1: Tu leidai savo Motinai mirti! BALSAS2: Tu negalėjai įveikti Džiuliano ar Džiulijos! BALSAS3: Tu esi nieko vertas kovotojas! BALSAS4: Tu negalėjai išgelbėti planetos! BALSAS5: Tau nepavyko! ŽAIDĖJAS (pasakoja): Praėjo metai, kai esu šiame Stenlio kalėjime. Galvoju apie praeities praeitį: kaip akimirka, kurioje gyvenu, įkalinta, tarsi lėtai kunkuliuojanti forma juda per tamsą, požeminę upę. Balsai mano sapnuose yra slegiantys, kaip kapas, kuris yra ši celė. Jokio maisto; vandens atsargos yra minimalios. Turiu čia bent kibirą... kuris man nelabai naudingas, bet vis tiek. Pasiilgau geros stiklinės absento. O, žaliosios matricos srauto fėjos palaima! Nemiegu jau keturias savaites, svaigsta galva, dreba rankos, kartais nutirpsta kojos, prakaitas išpila kaip žuviai. Pasiilgau dekstrometorfano, LSD ir meskalino! Pasiilgau gėlių, kvepalų ir medaus kvapo! Kas nors, duokit man cigaretę, pridekit; ar mano rankos egzistuoja? Bandau suploti delnais, skauda pirštus, bent tiek. Duokit man dar stiklinę absento (ar bent musmirių nuoviro ar slovėniško salamandrų brendžio), aš labai ištroškęs, negaliu gulėti savo gulte. Negaliu atsikelti ir nusilengvinti, kažkas kitas tai padarys už mane. Aš sergu ir pakliuvau į šią intracerebrinę įtampą, bet mano prižiūrėtojas yra apsaugotas nuo mano skausmo, nerodo man jokio gailesčio ar rūpestingumo. Mano karštligiškai pumpuojančios smegenys, rodos, tuoj skils pusiau arba sprogs į tūkstantį ir vieną gabalėlį. Pastaruoju metu mano mintis kamuoja tokie klausimai: Ar aš alkanas? Ar aš ištroškęs? Ar jaučiu skausmą? Ar mane kutena? Ar aš išprotėjęs? Ar man meningitas? Ar nekenčiu savęs? Ar ši krauju pasruvusi erekcija mano? Ar aš per daug pasitikintis? Ar mano kojų padai švarūs? Ar aš išsekęs? Ar nuobodulys veda mane iš proto? Ar aš nusiteikęs juokauti ir kalbėtis su savimi, kaip tai darau dabar? Ar prižiūrėtojai deda nuodų į mano maistą ir gėrimą? Ar mane pykina? Ar laikas pasinaudoti kibiru? Numeris vienas ar numeris du? (Arka virš lubų ir viršutinių Žaidėjo kalėjimo sienų, atgyja aidint nuožmiam šikšnosparnių klyksmui) O, argi tai ne pats Tamsos Princas artėja prie mano kameros? BAT (pasirodo iš šešėlių): Na, na, NA. (tyliai juokiasi) He-he, hi-hi, ho-ha! Kaip laikosi mano mėgstamiausias jaunuolis kalinys? Gyvybingas? Ar mūsų nakvynės namai vis dar priimtini? ŽAIDĖJAS: Jums žinoti, sere, kad ši sulaikymo kamera čia visada kvepia mėsa ir mėšlu; taip pat česnaku, supuvusia žuvim, pašvinkusiais kiaušiniais, vėmalais, šiukšlėmis ir nešvariais drabužiais; ant mano pagalvės: sėkla, kraujas ir išmatos; mano makaronuose – muilas; kavoje – riebalai; baisūs kvapai ir toksinai kaupiasi mano burnoje ir nosy; nuo viso to raustu! Maža to, jaučiu stiprų skausmą savo organuose. Kiekvienas kaulas tarsi sudužęs. Esu tarsi sumuštas ir išdegintas; atrodo, lyg būčiau prikaltas raudonai įkaitusiomis adatomis, durklais ir ietimis; rankos įtemptos; galva kliba; kojos sukapotos; akiduobės tuščios; kūnas tarsi akordeonas; galva tarsi nugramzdinta į užšalusį ežerą; kūnas pilnas karšto terpentino; oda pilna akmenų; smegenys dega; nugaros kordas tarsi kirvis; pilve tarsi vimdantis jausmas; širdis plaka smilkiniuose; kvėpavimas nereguliarus; šlapimas aštrus tarsi stiklo šukės; kiekvienas organas pašalintas, susmulkintas, suplėšytas, apverstas iš vidaus; viena sėklidė (kairė) patinusi; nervai, raumenys ir visas kūnas yra stipriai įtempti. Ir kt. Šiaip ar taip: mano gyvenimas blyksteli prieš akis, lyg būčiau Viljamo Šekspyro pjesėje ar lyg būčiau 2D šonu slenkančio kovos vaizdo žaidimo scenarijuje... Klausyk, Bat, jeigu mane paleisi, pažadu, kad per daug nesupurvinsiu tavo veido savo batų padais?... BAT: Niekas nepasprunka iš mano kalėjimo. Kaip vergas, kaip aklas šikšnosparnis, aš visada tarnauju Džiuliano ir Džiulijos kultui, niekada sau ar kitiems. Prisimenu savo tėvus ir tai, kaip Džiulianas juos nužudė. Prisimenu save ketverių metų, kai pamačiau jį su niūria kauke, lojantį komandas savo demonams-džiustinams. Manau, kad tapau plėšriu aštriadančiu vilku, kurio letena įstrigo brakonieriaus spąstuose. Kad pabėgčiau, turiu ją nusikąsti. Taigi, pirmyn, įtikink mane! ŽAIDĖJAS: Leisk man papasakoti apie laiką, kai augau Burtininkų Šventykloje ant Didžiosios Sienos... 7 SCENA: Esprit De Corps ETAPAS: Didžioji siena -6 amžiaus- BURTININKAS: Kodėl manai, kad jis gali tiesiog „užsiimti magija“ be jokio išsilavinimo, ir tada tikėtis, kad pirmą kartą pabandęs, taps PROFESIONALIU burtininku? Kodėl manai, kad jis iš prigimties yra daug imlesnis, jam reikia daug mažiau mokymo nei bet kuriam kitam mokiniui, Monkai? MONKAS: Nepriimdami Žaidėjo į pameistrystę, užkertate jam kelią į kažkieno, kas nugalės Džiulianą ir Džiuliją, branduolį, užkertate kelią vaiko būdingos dinamikos, spontaniškumo vystymuisi; stabdote asmeninį augimą ir užkertate kelią bet kokiems paveldėtiems pokyčiams, kurie gali nustebinti net JUS. BURTININKAS: Manai, kad tai ŽAIDIMAS? Bet tu teisus, turbūt. Jei jūsų globotinis išgyvens kovą su penkiais geriausiais mano Burtininkais, paprašysiu mago Džono jį mokyti. Jei Žaidėjui tikrai lemta nugalėti Džiulianą ir Džiuliją, jis ištvers. MONKAS: Išmintingas pasirinkimas! [kova Žaidėjo prieš 5 Burtininkus] Džonas įeina iš dešinės. DŽONAS: Ts, ts, ts! Kas šios senos besiginčijančios damos ant MANO sienos? Matau, kad atvyko kažkas aukšto kalibro! ŽAIDĖJAS: Aš esu bevardis monstras, Sere! Atėjau čia, kad išgyvenčiau jūsų magijos mokymo kursą, Sere! DŽONAS: Gerai, tada! Aš padarysiu tave ginklu! Tu būsi mirties tarnas, besimeldžiantis už taiką per karo priemones! Ir išdidus! Iki tos dienos tu esi vėmalas, tu esi niekšas, tu esi žemiausia gyvybės forma Žemėje! Tu net ne žmogus! Tu esi niekas, bet daug mažų varliagyvių mėšlo gabalėlių! Jūs, lervos, kurie save vadinate Burtininkais, kelkitės! Mes čia nežaidžiame arkadoje! Jums nepatiks stovėti tiesiose linijose ir jūs nesimėgausite, masažuodami savo valdiklius! Aš kalbėsiu, o jūs veiksite. Kai kurie iš jūsų, mano brangūs magiški mokiniai, neišgyvensite. Kai kurie iš jūsų, lervų, dezertyruosite arba bandysite atimti sau gyvybę arba tiesiog išprotėsite. Štai tiek žinių. Mano tikslas – išnaikinti visus, kurie nėra koduotojai, kurie neturi, ko reikia tarnauti mano mylimoje Didžiojoje sienoje. Jūs būsit gruntais. Gruntai neatsipalaiduoja. Mano gruntai mokosi gyventi nuolatinėje įtampos būsenoje. Kadangi esu griežtas, jums nepatiksiu. Bet kuo labiau manęs nekęsite, tuo daugiau išmoksite. Ar aš teisus, banda? VISI (murmėdami): Taip... Taip. Taip, mage Džonai... DŽONAS: Jūs neturite motyvacijos. Ar girdite mane, lervos? Paklausykit. Aš suteiksiu jums motyvacijos. Jūs neturite esprit de corps. Aš duosiu jums esprit de corps. Jūs neturite tradicijų. Aš duosiu jums tradicijas. Ir aš jums parodysiu, kaip su jomis gyventi. Tu knisi mane, Žaidėjau. Manai, kad esi karštas šūdas, nes aptalžei keletą žemo lygio Burtininkų? Spardysiu tau į šonkaulius savo bato nosimi! Pasiruošk skausmui! [kova Žaidėjo prieš Džoną] 8 SCENA: Karo belaisvis II ETAPAS: Stenlio kalėjimas -18 amžiaus- BAT: Taigi, KĄ tu sakai? ŽAIDĖJAS: Aš sakau... užmušiu ir Džiulianą, ir Džiuliją. Dėl TAVĘS. BAT: Kodėl manai, kad gali juos nugalėti, dabar, iš visų laikų? Ypač po pirmosios nesėkmės. Ką... BŪM!!! Netoliese pasigirsta sprogimo garsas. BAT: Kas, po VELNIŲ!? Firenas ir Frizas įbėga į kalėjimo koridorių. FIRENAS: Žaidėjas čia! FRIZAS: Išdavikas! FIRENAS: Mes atvykome tavęs nulinčiuoti, prieš tau mirus per anksti! BAT: Bet KAS jūs? FRIZAS (rodo į FIRENĄ): Jis yra Ugnis-Firenas. FIRENAS (rodo į FRIZĄ): Jis Ledas-Frizas. BAT: Ugnis ir Ledas, ar ne? Kietai. Skamba kaip G.G.Martino romano pavadinimas... FIRENAS: Pažvelkite į šitą KOMIKĄ! Tikras DŽOKERIS. Tu man patinki. Gali atsidurti prie mano krumplių ir būti jų sumuštas! FRIZAS: Tu mažas juokingas niekše. Mums nereikia tavo vardo. Mes turime tavo užpakalį. Mes juoksimės iš jūsų pralaimėjimo. Mes priversime jus verkti. Mes išmokysime jus pagal skaičius: jūs esate vienas, o mes – du. Mes jus visko išmokysime. Mes išmokysime jus šlapintis krauju! Bat atidaro Žaidėjo kamerą ir išleidžia kalinį. BAT: Manau, išlyginau šansus, ar ne? [kova Žaidėjo ir Bat prieš Fireną ir Frizą] 9 SCENA: Jin ir Jang ETAPAS: Karalienės sala -16 amžiaus- Kiek tik akys užmatė, reljefas buvo pirmapradis, garuojantis pragaras, be gyvybės, kertantis išlydytų uolienų upes ir apgaubtą vulkaninių pelenų ir dūmų migla. Pati ugnis plito nekontroliuojamu potvyniu, uždegdama dervą ir lavą, kraujuojančią iš įtrūkusios Žemės. FIRENAS: Juk net patys genialiausi iš mūsų – tie keli išrinktieji, kurie sugalvoja genialius išradimus, viską keičia – negali visko padaryti patys. Žmonių, turinčių naujų idėjų, turinčių menkiausią gebėjimą pasakyti ką nors naujo, yra labai mažai, iš tikrųjų nepaprastai mažai. Aišku tik viena, kad visi šie žmonių lygiai ir poskyriai turi nenutrūkstamai sekti tam tikrus gamtos dėsnius. Žinoma, tas dėsnis šiuo metu nežinomas, bet esu įsitikinęs, kad jis egzistuoja ir vieną dieną gali būti žinomas. Didžiulė žmonijos masė yra tik materiali ir egzistuoja tik tam, kad tam tikromis didelėmis pastangomis, kažkokiais paslaptingais procesais, tam tikru rasių ir kalčių kryžminimu į pasaulį atvestų galbūt vieną žmogų iš tūkstančio. nepriklausomybės kibirkštis. Galbūt vienas iš dešimties tūkstančių – kalbu apytiksliai, – gimsta su tam tikra nepriklausomybe, o su dar didesne nepriklausomybe – vienas iš šimto tūkstančių. Genialus žmogus yra vienas iš milijonų, o didieji genijai, žmonijos vainikai, pasirodo žemėje galbūt vienas iš daugelio tūkstančių milijonų. Tiesą sakant, aš nežiūrėjau į repliką, kurioje visa tai vyksta. Bet tikrai yra ir turi būti apibrėžtas dėsnis, tai negali būti atsitiktinumo reikalas. ŽAIDĖJAS: Ką norite pasakyti, Sensėjau? FRIZAS: Fireno esmė ta, kad net aštriausi peiliai stalčiuje negali būti peiliais vieni. Mes visi esame žmonės, kuriems reikia žmonių. O tai reiškia, kad norėdami klestėti, turime suprasti kitus žmones. ŽAIDĖJAS: Aš vis dar nesuprantu, Sensėjau! FIRENAS (Žaidėjui): Paimkite, pavyzdžiui, šį auskarą. ŽAIDĖJAS: Kas tai? FRIZAS: Tai – Puaro auskaras! ŽAIDĖJAS: Auskaras, matau. Bet ką jis daro? [Firenas paima auskarą iš Žaidėjo ir atiduoda jį Frizui; tada Firenas išsitraukia kitą derantį auskarą] 10 SCENA: Karo belaisvis III ETAPAS: Stenlio kalėjimas -18 amžiaus- FIRENAS and FRIZAS: Suuuuusiiiiijuuuuun-GIAM! FIRZENAS: Štai – mano tobuliausia forma! Mano vardas Firzenas ir manęs reikia bijoti! Nes jeigu jūs dabar pat man nenusilenksit, aš sušersiu jūsų pūvančius lavonus KIRMĖLĖMS! [kova Žaidėjo ir Bat prieš Firzeną] [Vudis teleportuojasi viduryje tarp kovotojų] VUDIS: Ar tai ši vieta? Ar aš laiku? Aš gelbsčiu tavo gyvybę, Žaidėjau; aš gelbsčiu tavo gyvybę, Bat! ŽAIDĖJAS: Dar nepralaimėjome – mūšio ar vilties... Bent jau ne taip anksti sporte! [Vudis pagriebia Žaidėją ir Bat; visi 3 teleportuojasi iš Stenlio kalėjimo.] FIRZENAS: Nejaugi jums šiandien taip baisiai, BAISIAI pasisekė? 11 SCENA: Deus Ex Machina ETAPAS: 6 -19 amžiaus- ŽAIDĖJAS (pasakoja): Vaikystėje žaisdavau žaidimus – tai galėjo būti ir prieš tūkstantį metų. Ištyrinėjau mūsų tolimą požeminį kaimą begaliniame šuolių į nieką, išradingų posūkių į laisvę ar naują sumišimą, greitų šnabždančių sąmokslų su nematomais draugais, laukinių kaukimų, kai kerštauju, žaidime. Savo vaikiškuose pramanuose, išrausiau kiekvieną aligatoriaus dantytą kamarą ir salę, kiekvieną tamsų Mamos gimtojo miesto juodą čiuptuvą ir galiausiai keliavau nuo nuotykio prie nuotykio... Tuos metus, kaip ir visi jauni padarai, gyvenau tarsi užburtas. Lyg šuniukas, žaismingai urzgiantis, besiruošiantis kovai su vilkais. Kartais burtai staiga nutrūkdavo: lentynose ar mano Motinos kaimo koridoriuose mane stebėjo senos didelės figūros rūkstančiomis akimis. Iš jų burnų sklido nuolatinis niurzgėjimas; jų nugaros buvo kuprotos. Tada pamažu supratau, kad akys, kurios tarsi įsismeigė į mano kūną, iš tikrųjų, žvelgė pro jį, pavargusiai abejingos mano nežymiam tamsos trukdžiui. Iš visų būtybių, kurias pažinojau tais laikais, į mane tikrai žiūrėjo tik mano mama, Jan, ir kovos instruktorius, Monkas. Žiūrėjo į mane, lyg norėtų mane sugrumuliuoti, tarsi troliai. Jie mane mylėjo, kažkokiu paslaptingu jausmu, kurį supratau jiems nekalbant. Aš buvau jų kūrinys. Mes buvome vienas dalykas, kaip siena ir iš jos išaugusi uola. Arba taip karštai, beviltiškai maniau. Kai jų keistos akys įsirėžė į mane, tai neatrodė visiškai tikra. Aš labai gerai suvokiau, kur tūnojau, tamsos tūrį, kuriuo buvau užpildytas, blizgantį, lygų purvo plotą tarp mūsų, ir šokiruojančią atskirtį nuo manęs mamos akyse. Iš karto jausčiausi vienišas ir bjaurus, beveik – lyg būčiau susitepęs – nepadoriai. Toli po mumis šniokštė urvo upė. Būdamas jaunas, negalėdamas susidoroti su tais dalykais, aš kaukdavau ir mesdavausi į savo mamą, o ji ištiesdavo delnus ir sugriebdavo mane, nors mačiau, kad kėliau jai nerimą (turėjau dantis, kaip pjūklo), ir ji mane prispausdavo, prie riebios, minkštos krūtinės, tarsi vėl tapčiau jos kūno dalimi. Po to, paguostas, pamažu grįždavau į kovinius žaidimus su Monku. Apsukriomis akimis, gudrus ir makiaveliškas, kaip pagyvenęs vilkas, planuodavau su savastim arba persekiodavau įsivaizduojamus draugus, projektuodamas, kuo norėjau tapti, pasinėręs į kiekvieną tamsų Kaimo ir aukščiau esančio Miško kampelį. Tada, jie vėl būtų čia, abejingos, degančios svetimųjų akys. Arba mano mamos akys. Vėlgi, mano pasaulis staiga pasikeistų, įsitvirtintų, kaip rožė, prikalta vinimi, erdvė šaltai veržtųsi iš manęs į visas puses. Bet aš to nesupratau... Iki šiol. DŽIULIANAS: Kas TAU yra Jan? ŽAIDĖJAS: Žinoma, ji yra mano Mama. DŽIULIANAS: Na, tada... tu esi MYLIMAS mano SŪNUS... ŽAIDĖJAS (spoksodamas, praverta burna): Ką!? Kodėl, tuomet, Džiulija ją nužudė? DŽIULIANAS: Ji nužudė raudonai apsirengusią moterį plieno juodumo plaukais, nes tavo Mama manė, kad Džiulija jai trukdė. Ji nenorėjo tavo sesers, geidė mažosios mergaičiukės mirties nuo pat pradžių. Ji atsisakė auginti mažosios hermafroditės keistuolės su deformuotu veidu, kaip ji, todėl aš, jos Tėvas, ABIEJŲ jūsų TĖVAS, palikau jus tame aptriušusiame Tai Home kaime, o ją auginau pagal savo griežtas taisykles ir karštą autoritarizmą... ŽAIDĖJAS: Negaliu PATIKĖTI tuo! Viskas, ką galvojau apie tiesą, yra MELAS! Už tai UŽMOKĖSI! Už tai DŽIULIJA užmokės! DŽIULIANAS: Sūnau... Palik Džiuliją nuošaliai! Aš esu tavo vienintelis priešas, amžinai. Meldžiausi už tą dieną, kai mūsų meilė mus vėl sujungs. Taigi, jei išdrįsi, nužudyk mane DABAR. Aš tau PASIRUOŠĘS. Nes aš tave MYLIU... Nes tavo SESUO tave MYLI, net jei tavo Mama jos nepriėmė... [kova tarp Žaidėjo ir Džiuliano] Atėjo Džiuliano laikas, jo dienos baigėsi, mirtis arti; jis nukeliaus į Pragarą, dejuodamas ir bejėgis, į laukiančias dar blogesnių velnių rankas. Dabar jis atrado, – kažkada buvęs žmonių kankintojas, jų dienų tardytojas, – ką reiškia pyktis su Žaidėju: Džiulianas pamatė, kad jėgos jį apleidžia, jo nagai stipriai atšipę. Pabaisos neapykanta išaugo, bet jo galia išnyko. Jis susirietė iš skausmo, o bordo cirkuliuojančios gyslos giliai petyse trūko, raumuo ir kaulai skilo ir lūžo. Mūšis baigėsi, Žaidėjui buvo suteikta nauja šlovė: Džiulianas pabėgo, bet net ir sužeistas jis galėjo nukakti į Tartarą, kad ten merdėtų ir lauktų visų savo dienų pabaigos. Ir po tos kruvinos kovos Jaunasis kovotojas Žaidėjas juokėsi iš džiaugsmo. Žaidėjas, drąsus ir tvirto proto, pašalino kančias, išvalė Žemę. Jis buvo laimingas, dabar, tos nakties nuožmiu darbu; jis nužudė Džiulianą, užbaigė sielvartą, liūdesį ir kančias, kurias bejėgiams Jaunųjų kovotojų Imperijos žmonėms privertė skerdienos ištroškęs velnias. Niekas neabejojo pergale, bet taip pat negalėjo patvirtinti, kad vieną dieną... Džiulianas... NESUGRĮŠ... EPILOGAS 12 SCENA: Memento mori ETAPAS: Gargoilo halė -19 amžiaus- Žaidėjas – stipriai sumuštas ir su suplyšusiais drabužiais, trumpai kirptais plaukais, permirkusiais nuo prakaito, su bjauriomis įplėšomis veide, su skilusia ir kraujuojančia apatine lūpa, patinusia dešine akimi, – sėdi Džiuliano soste aplink išbarstytas tonas betono ir konstrukcinio plieno griuvėsius, o Džiuliano statula dega rupūžiškai didžiulėje liepsnoje – viskas apsisuko ratu. ŽAIDĖJAS (pasakoja): Supratau, kad pasaulis yra NIEKAS: mechaninis atsitiktinio, žiauraus priešiškumo chaosas, kuriam mes kvailai brukame viltis ir baimes. Supratau, kad pagaliau ir absoliučiai EGZISTUOJU tik aš vienas. Visa kita, mačiau, yra tik tai, kas mane stumia arba ką aš stumiu PRIEŠ, aklai – taip aklai, kaip visa, kas nesu aš, stumia ATGAL. Aš kuriu visą visatą, visą galaktiką, mirksnis po mirksnio. Aš – transformuotas. Atsidūriau naujame erdvės netvarkos, kurioje stovėjau, dėmesio centre: jei pasaulis kažkada buvo užgriuvęs ant medžio, kur laukiau įstrigęs ir kupinas skausmo, dabar jis sprogo į išorę, toliau nuo manęs, siaubingai klykdamas. Pats tapau atvaizdas savo Mamos, kurios dar ir dar vieną kartą veltui vis ieškau tarp cementinių uolų. Bet tai tik užuomina į tai, ką turiu omenyje. Kažkuo tapau, tarsi iš naujo gimęs. Anksčiau kabėjau tarp galimybių, tarp šaltų mano žinomų tiesų ir širdį gniaužiančių Džiuliano gudrybių; dabar tai PRAEITY: aš buvau Žaidėjas, Midaus-menių griovėjas, demonų skriaudikas! Bet taip pat, kaip niekada anksčiau, likau ir jaučiausi VIENAS. Kas aš buvau? Žmogus, kuris PAKEITĖ Pasaulį, IŠPLĖŠĖ praeitį storomis, riestomis šaknimis ir ją perkeitė; o tie, kurie žinojo tiesą, taip ją ATSIMINĖ – taip atsiminiau ir AŠ! TITO ŽIBIKO ŽAIDIMAS! AČIŪ, ŽAIDĖJAU! -ŽAIDIMO PABAIGA- Jaunieji kovotojai 3 by Titas Zibikas Knyga 2 Susipažinkite su Broliu (Click to View) -ŽAIDIMO PRADŽIA- Jaunieji kovotojai 3 by Titas Zibikas Knyga 2 Susipažinkite su Broliu „Jei žmogui reikia padaryti žalą, ji turi būti tokia sunki, kad nereikėtų bijoti jo keršto.” – Nikolas Makiavelis 1 SCENA: Džiuliano žudikas ETAPAS: CUHK Žaidėjas žingsniuoja link Tokijo Teisės Universiteto. Geltonasis Brolis pasirodo jam už nugaros. Žaidėjas, pasibaisėjęs, atsigręžia. ŽAIDĖJAS (susijaudinęs): Kokio DYDŽIO tu, kietasprandi? Ar tu ant steroidų? BROLIS: Ne, aš visiškai natūralus, tu, mažas silpnavali! ŽAIDĖJAS: Taigi, kas tu ESI? BROLIS: Esu žvėris, nes žudau prieš valgydamas. Esu pelėda, nes niekada nemiegu. Ir dabar esu ultra-super-sajanas, nes visus juos išskerdžiu. Esu blogio ganytojas, nusikaltimų sargas ir iš karto supratau, kad tu žmogus, kurio rankos kiečiausios; mano mintis užplūdo baimė. Mano viena refleksija, prieš pasirodant prieš tave, buvo pabėgti, grįžti atgal į savo gimtąją planetą ir ten pasislėpti. Tačiau prisiminiau savo norą tapti stipriausiu, todėl STOVIU tvirtai, sugniaužęs kumščius ir trūkinėju iš išgąsčio. Esi liūdnai pagarsėjęs, kaip „Džiuliano žudikas“, pagarsėjęs, kaip tas, kuris kovojo už kiekvieno laisvę, niekada nesvyruodamas ir neatsitraukdamas, trokšdamas pergalės prieš Džiulianą ir nenorėdamas jo paleisti; tai buvo apgailėtina to besiraitančio monstro kelionė! ŽAIDĖJAS: Bet ar tu ŽMOGUS? Koks tavo reikalas su manimi, tu, senų laikų išminčiau, tu, amžinojo gyvenimo nešėjau? BROLIS: Jokio reikalo, tik KIVIRČAS. Noriu būti toks pat didelis ir galingas, kaip tu. Kaip man tai pasiekti? ŽAIDĖJAS: Bet aš mažas, trapus ir silpnas! Be to, esu daltoniška laboratorinė pelė, kliniškai pamišęs, niekšiškas chirurgas ir gimiau iš piktdžiugiško daktaro abortuoto vaisiaus! BROLIS: Pajutau tavo paslaptingą „riacu“. (Pauzė.) Ji nuostabi! Esi nuliniame dvasinės galios lygyje. Kaip egzistuojantis organizmas gali būti nuliniame dvasios galios lygyje? Ar slepiesi atviroje erdvėje? Ar esi mirties įsikūnijimas? Ar esi nemąstančioje degeneracinės metamorfozės būsenoje, žiaurus valios-galiai kanibalas? ŽAIDĖJAS: Ne. Aš esu silpnas, nes RENKUOSI toks būti. Kaip formaldehidas, aš – beskonis, bet mirtinas. BROLIS: Kaip tai, Sere? ŽAIDĖJAS: Sere? Esi priimtas, tu, bedieviškas demone. Dabar dalyvauji Jaunųjų Kovotojų Klubo eksperimentinės chirurgijos klonavimo programoje. Mes tai vadiname AMINUS programa. Mes tai programiškai vadiname: „Anarchizuota Mizantropinio Intelektinio Nihilizmo Universaliają Sistema“. Pažiūrėkime, ar esi JAI pasiruošęs su šia „šiobu“! Nėra priežasties kuklintis! Šimtas ir vienuolika procentų! [kova tarp Žaidėjo ir Brolio] 2 scena: Pusiau-ugnis, pusiau-ledas ETAPAS: Karalienės sala [kova tarp Žaidėjo ir Frozeno] Kova baigiasi. Liso įeina iš dešinės. LISO: Vis dar bandai nugalėti Frozeną, Žaidėjau? ŽAIDĖJAS: NEBANDAU! Siekiu per atkaklumą! Mano jėgos spaudimas GREITĖJA; kūnas MUTUOJA nuo visų treniruočių! FROZENAS: Šis… VAIKIS… žmogau, nuo jo man krečia šaltis ir kūnas eina pagaugais. Aš pusiau-ledas, pusiau-ugnis, ir visas darausi supuvusiai ŽALIAS. ŽAIDĖJAS: Ne „vaikis“, Sere! Jaunuolis! FROZENAS: Tu – patologinis mazochistas... JAUNUOLI. Cha! ŽAIDĖJAS: Tik kraujas, drąsa ir šlovė... SERE! FROZENAS: Tu išbandyk jį, Liso. Jau keturiasdešimt aštuonias valandas užsiimame taekwondo muštynėmis. Mano raumenys rėkia iš kankinančio skausmo. [kova tarp Žaidėjo ir Liso] 3 SCENA: Džiuliano žudikas II ETAPAS: CUHK naktį Pasirodo Markas, 3 Banditai ir 2 Medžiotojai. MARKAS (Žaidėjui ir Broliui): Mums ČIA nepatinka nauji veidai, jūs, suskilę, tulžimi varvantys graikiniai riešutai. Jei nesumokėsite apsaugos mokesčio, mes sudaužysime, sulaužysime jūsų kūnus, smegenis ir galūnes. Mes perplėšysime jūsų liemenis į dvi dalis, išmėsinėsime žarnas ir skrandį, išrausime jūsų lytinius organus ir inkstus, priversime vemti krauju, išplėšime akiduobes, išsituštinsime ant jūsų kruvinų likučių, sumaitosime lytinius organus, uždusinsime arterijas, likviduosime smegenų medžiagas į varvančius kreminius ledus, sudergsime jūsų veido bruožus... PALAUKITE, jūs, pajuodę skysčio smirdėtojai... Kokio DYDŽIO jūs, vaikinai? BROLIS (atsigręžęs į Marką, juokdamasis): Har-har! Mes esame stipriausi organizmai Visatoje. Skausmo nejaučiame, pieną geriame dėl masės, turime vartoti vaistus, kad suvaldytume savo įniršį, mūsų blužnys pajuodusios. Mes esame grėsmingi, beprotiški žalotojai, subjauroto pobūdžio griovėjai, išniekinimo naikintojai, gimę iš nekalto mokslo, anapus gėrio ir blogio veidai, geidžiantys tik savęs kaip Hermio palikuonys! MARKAS: Mes jus abu supjaustysime, priversime jus VERKTI, mes esame psichoziniai mafiozai, priklausomi nuo smurto ir mums nerūpi nė žiurkės uodegos... Štai ir mes, jūs, lervos! Po kankinančios mirties, mes užliesime jus stingdančiu šalčiu! ŽAIDĖJAS (šypsosi): PASIRŪPINKIME šiais STIPENDININKAIS, drauguži! BROLIS (išmuša žodžius kaip šovinius iš kulkosvaidžio): Sugriebsime jus už liesų gerklų ir numušime jūsų prakeiktas galvas! Tai – mūsų sritis: mes esame blogiausi iš blogiausiųjų, liekniausi iš liekniausiųjų, niekšiškiausi iš niekšiškiausiųjų! Gero apetito! [kova Žaidėjo ir Brolio prieš 7 priešininkus; jai pasibaigus, lieka stovėti tik vienas banditas] BANDITAS (su vandens lašeliu ant smilkinio): Po velnių, aš dingstu! Nenoriu, kad ir mane sumuštų į ŠIPULIUS... [Banditas pabėga] 4 SCENA: „Aminus“ kambarys ETAPAS: Erdvė Vudis teleportuoja Žaidėją ir Bat į Aminus kambarį. VUDIS: Esame čia, sveiki ir saugūs, bendražygiai! Atsikvėpkime, aprimkime ir apmąstykime viską, kas nutiko. ŽAIDĖJAS: Kas tu toks, spygliuotaplauki? Kodėl nutraukei mūsų lemtingą kovą? VUDIS: Mane vadina Vudžiu, bendražygiai. Aš esu laiko policininkas ir ką tik išgelbėjau jums gyvybes, nėra jokios priežasties man dėkoti, ačiū. BAT: Tai ačiū, manau? Bet… kas ČIA per vieta? VUDIS: Tai „Aminus“ kambarys. Čia pasiekiame, išgyvename ir perkonfigūruojame genomo paraleles. Ir taip, labai prašom! Dabar prie reikalo… ŽAIDĖJAS: Palauk! Tai vyksta labai greitai, PER greitai! KODĖL mus išgelbėjai? VUDIS: Atvyksta Geltonasis Brolis, jis bus jūsų didžiausias pagalbininkas kovoje su Džiulija ir Goku; dabar, kaip sakiau... BAT: Palauk, palauk, PALAUK! Džiuliją, aš žinau, bet KAS per Geltonasis Brolis ir Goku? VUDIS: Aš viską paaiškinsiu laiku. Tiesiog laikykitės manęs, nežinodami, ir pasitikėdami – manimi, Aminus ir savo likimu! ŽAIDĖJAS IR BAT (vieningai): Ką mums daugiau daryti?! VUDIS: Reikalas toks: pamatuosiu jūsų jėgas! Kovok su manimi vienas prieš vieną, Žaidėjau! Dabar arba niekada! ŽAIDĖJAS: Jei tai privers tave viską paaiškinti, tą aš ir padarysiu! [kova Žaidėjo prieš Vudį] VUDIS: Gerai, tu laimėjai! Dabar – tiesos dūris, armagedoniškos linksmybės griebimas: rinkitės apokalipsę, bet kurią apokalipsę. Juodosios naftos ir negyvų daiktų jūra. Nėra vėjo. Nėra šviesos. Nieko nejudančio, net skruzdėlės, voro. Tyli visata. Tokia yra laiko mirgėjimo pabaiga, trumpas, karštas įvykių ir idėjų lydinys, atsitiktinai užsimezgęs ir netyčia užgniaužtas Džiuliano. Žinoma, ne tikroji pabaiga ir net ne pradžia. Tiesiog laiko tėkmės bangavimas. ŽAIDĖJAS: Ar tikrai taip gali nutikti? VUDIS: Tai atsitiko ateityje. Esu to liudytojas. ŽAIDĖJAS: Aš tavimi netikiu. VUDIS: Net jei turėčiau būti laikomas atstumtuoju, prakeiktas šios bjaurios pasakos taisyklių... Tai nutiks! 5 SCENA: Kuo daugiau žmogus išmoksta… ETAPAS: Rošio namai ROŠIS: ...visi specialūs tyrimai suponuoja tam tikrus esminius dalykų tipus. (Čia aš vartoju žodį „tipus“, atkreipkite dėmesį, jo bendriausia prasme, kuri gali apimti veiklą, spalvas ir visas kitas jusles, taip pat vertybes.) Kai žemesni protai veikia, studijos arba „mokslas“ yra susiję su ribotu įvairių rūšių daiktų rinkiniu. Taigi, visų pirma, yra ši rūšių įvairovė. Antra, yra apsisprendimas, kokie tipai yra eksponuojami bet kurioje nurodytoje situacijoje. Pavyzdžiui, yra vienaskaitos teiginys – „Tai žalias“ – ir yra bendresnis teiginys – „Visi tie dalykai yra žali“. Tokio tipo užklausa rūpinasi įprastu samprotavimu. Be jokios abejonės, tokie klausimai yra būtini pradiniame bet kokių studijų, kovos menų ar kitų, etapuose, kurie skirti žemesniems protams. Tačiau kiekvienas toks tyrimas turi stengtis jį peržengti. Deja... Ei! Tu NEKREIPI į tai dėmesio! GOKU: Kreipiu, kreipiu! ROŠIS: Niekas tavęs nedomina, tik jaudulys, smurtas... GOKU: Tai netiesa! ROŠIS: Pasakyk man, kas yra tiesa? GOKU: Bandau sekti jūsų mintį. Stengiuosi ir darau viską, ką galiu... Turėtumėte man būti ATLAIDESNIS! Aš kvailas! Ko jūs tikitės?! ROŠIS: Gyvenimo esmė slypi nusistovėjusios tvarkos nusivylime. Visata atsisako naikinančios visiškos atitikties įtakos. Ir vis dėlto, atsisakiusi, ji pereina prie naujos tvarkos, kaip pagrindinės svarbios patirties sąlygos. Turime paaiškinti tvarkos siekį, tvarkos naujumą, sėkmės ir nesėkmės matą. Be tam tikro supratimo apie šias istorinio proceso, kad ir kaip beprotiško, ypatybes. Daiktai ateina ir praeina. Tokia esmė. Per milijardą milijardų milijardų metų viskas ateis ir išnyks kelis kartus, įvairiomis formomis. Net manęs nebebus. Kažkoks organizmas mane nužudys, absurdiškai. Baisus gailestis – nepaprastos gyvybės formos praradimas. Gamtosaugininkai kauks! GOKU: Apie ką, VELNIAI RAUTŲ, jūs kalbate? ROŠIS: Smurto kurstymas priklauso nuo visiško įprastų vertybių pervertinimo. Vienu smūgiu labiausiai nusikalstamos veikos turi būti paverstos didvyriškais ir pelningais poelgiais. Jei revoliucija nuliūdins, tai bus dėl to, kad jūs ir jūsų vadovaujami asmenys sunerimo dėl savo žiaurumo. Nesuklysk, mano mylimas studente! Visiškas institucijų ir moralės griovimas yra kūrybos aktas. RELIGINIS veiksmas. Žmogžudystė ir chaosas yra revoliucijos gyvenimas ir siela. Įsivaizduoju, kad nesijuoksi, kai tau tai pasakysiu. Yra daug kvailių, kurie to norėtų. Revoliucija, mano brangusis mokiny, nėra moralės pakeitimas amoralumu, arba teisėtu smurtu neteisėtu; tai tiesiog galios supriešinimas su valdžia, kur problema yra laimėtojų laisvė ir likusiųjų pavergimas. GOKU: Jūs kalbate, kaip MAŠINA, mano Meistre! ROŠIS: Aš esu mašina, kaip ir tu. Kaip ir visi kiti. Kraujo geismas ir įniršis yra mano charakteris! Kodėl liūtas išmintingai neįsikuria ir nėra arklys? Bet kokiu atveju, aš irgi mokausi, išbandymas po išbandymo, iš savo pasipiktinimo. Tai viskas, ką turiu; vienintelis mano ginklas, skirtas daužytis per šias kietas pasaulio karstų sienas. Taigi, aš šoku mėnulio šviesoje, nešvankiai juokauju arba stengiuosi supurtyti nakties pamatus su įniršio kaupu. Iš viso šito būtinai kažkas išeis. Negaliu patikėti, kad tokia siaubinga sielvarto energija gali prie nieko neprivesti! (Rošis įeina į savo namus. Žaidėjas teleportuojasi už jų ribų.) ŽAIDĖJAS: Oho! Ši teleportacijos technika, kurią Vudis mane išmokė, iš tikrųjų VEIKIA! GOKU: Tai mano linija! ŽAIDĖJAS: O? Goku, manau? GOKU: Teisingai! Aš esu Sajanas! O tu? ŽAIDĖJAS: Jaunasis kovotojas! Galite interpretuoti mano egzistavimą kaip žemesniojo sajano! GOKU: Puiku! Visada norėjau susitikti su vienu iš jūsų, jaunuolių! ŽAIDĖJAS: Visa garbė – mano! Aš turiu galvoje, jūs įveikėte Frizą, Celą ir Bu! Pats vienas! GOKU: He-he! Vis dėlto ne vienas! Turėjau pagalbos! Ar tu čia taip pat norėdamas pamatyti mokytoją Rošį? ŽAIDĖJAS: Uh... Taip, taip, todėl aš čia! GOKU: Puiku, puiku! ŽAIDĖJAS: Taip, taip! GOKU: Kokia tavo statistika, mano jaunuoli? ŽAIDĖJAS: Statistika? O, aš stiprus! Bent jau taip man sako mano mokytojai! O jūs? Turiu omenyje, jūsų statistiką! GOKU: Mano nuolatinis dvasios galios lygis rymuoja ties 8999! Dar daugiau, ir nualptum nuo mano auros agresyvumo! ŽAIDĖJAS: Jūs tyčiojatės iš manęs, tiesa? Niekada, matote, nebuvau nualpęs per visą savo gyvenimą... Ar miegojęs, ar ilsėjęsis, tuo klausimu! GOKU: Gerai, tik dėl TAVĘS, pavarysiu pilna jėga! ŽAIDĖJAS: Jūsų laidotuvės! [kova Žaidėjo prieš Goku] (Meistras Rošis išeina iš savo namų.) ROŠIS: Jėzau Kristau! Aš žiūrėjau pro langą, nežinodamas, koks gali būti rezultatas, bet ši kova vyko tarp dviejų PRAKEIKTAI labai stiprių bičiulių, ir manau, kad laimėjo geriausias kirstukas! Dabar eikime į vidų pasikalbėti. Turiu šią nuostabią šūsnį naujų Playdude žurnalų kolekciją, kurią BŪTINA perskaityti akių ir kitais obuoliais!... 6 SCENA: Atgalinis kerštas ETAPAS: Mirties kaimas ŽAIDĖJAS (pasakoja): Tvirtai įsipareigojau ją nužudyti: lėtai, siaubingai. Pradėčiau laikydamas ją virš ugnies ir išvėręs bjaurią skylę tarp jos kojų. Iš šios minties nusijuokiau, smarkiai. Aš ją nužudyčiau, taip! Tarp kumščių išspausčiau jos išmatas. Tiek prasmės, kaip gyvenimo kokybės! Aš ją nužudyčiau ir išmokyčiau realybės. Žaidėjas, tiesos mokytojas, fantasmų tikrintojas! Toks aš būsiu nuo šios dienos – mano įsipareigojimas, mano charakteris tol, kol gyvenu – ir niekas gyvas ar miręs negalėjo pakeisti mano nuomonės! (Žaidėjas eina iš kairės, Džiulija – iš dešinės. Jie priartėja vienas prie kito.) ŽAIDĖJAS: Atleiskite, mano gražioji panele, bet ar jūs čia “Gaijin”? DŽIULIJA: Gaijin? Ar tai sriubos pavadinimas, ar kažkas tokio? ŽAIDĖJAS: Ne, aš turiu galvoje... O, tai jūs... Džiulija, tiesa? DŽIULIJA: Teisingai. Kas iš to? ŽAIDĖJAS: Aš čia, kad nuvesčiau jus pas jūsų motiną, Jan. Ji laukia jūsų, tokia išvargusi, kaip tik įmanoma. DŽIULIJA: Laukia ar ne, bijau, kad nešu jos sielai blogą ženklą... ŽAIDĖJAS: Jan sūnus, aš, jūsų BROLIS, siunčiu šilčiausius linkėjimus! [kova Žaidėjo prieš Džiuliją] 7 SCENA: Dinozaurai kosmose ETAPAS: Mėnulis (Gadas užsiima šešėliniu boksu. Žaidėjas teleportuojasi gretimai jo.) ŽAIDĖJAS: Aš ieškau Geltonojo Brolio, Gadai. Pagalvojau, kadangi jo nėra Žemėje, pradėsiu nuo Mėnulio. O kadangi esate humanoidinis dinozauras, paskutinis tokio tipo ir taip toliau, galbūt girdėjote apie jį? GAD: Nyeh-heh-heh! Dinozauras? O, taip, taip, taip, tai aš, taip, taip, taip. Ir, mhmmm, aš sutikau Geltonąjį Brolį. Jis buvo čia vakar... o gal tai buvo užvakar? Mhm, aš nepamenu. Gal atgaivinsit mano atmintį? En garde! [kova Žaidėjo prieš Gadą] GAD: Ak, tu mane įveikei! Kaip duoklę, kalbėkime paprastai ir nuoširdžiai! Esu pacifistinis dinozauras. Man visos kovos yra kiaulės šūdas. Kovotojai, kurie palieka nežinią ir bando apibrėžti, kas dedasi jų galvose, yra kiaulės. Visa kovos menų scena yra kiaulidė, ypač esanti žemiau, Žemėje. Visi tie, kurie savo dvasioje, turiu omenyje, vienoje ar kitoje galvos pusėje ir keliose griežtai lokalizuotose smegenų srityse; visi tie, kurie yra savo kūno šeimininkai; visi tie, kuriems kumščiai turi reikšmę; visi tie, kurių sieloje egzistuoja didybės ir mąstymo srovės; visi tie, kurie yra laiko dvasia ir pavadino šias minčių sroves – o aš turiu galvoje jų tikslias kovas, tą automatinį šlifavimą, pernešantį jų dvasią į vėjus – yra kiaulės. Tie, kuriems tam tikri žodžiai turi reikšmę ir tam tikras būties manieras; tie, kurie tokie įnirtingi; tie, kuriems emocijos yra klasifikuojamos ir kurie ginčijasi dėl savo linksmybių klasifikacijos; tie, kurie vis dar tiki „sąlygomis“; tie, kurie mojavo bet kokiomis ideologijomis, priklausančiomis laiko hierarchijai; tie, apie kuriuos moterys taip gerai kalba, taip pat tie, kurie taip gerai kalba, kurie kalba apie šiuolaikines mąstymo sroves; tie, kurie vis dar tiki kokia nors kovos dvasios orientacija; tie, kurie eina takais, kurie išmeta vardus, kurie užpildo knygas rėkiančiomis batlų antraštėmis, yra baisiausios kiaulės. O tu visai betikslis, jaunuoli! Ne, aš galvoju apie barzdotus mūšio magus. Ir aš tau taip sakiau: nei meno kūrinių, nei kalbos, nei žodžio, nei minties, nei nieko. Nieko; nebent puiki protų audra. Savotiška nesuprantama ir visiškai tiesi pozicija tarp visko, kas yra mintyse. Ir nesitikėk, kad pasakysiu, kaip visa tai vadinasi ir į kiek dalių galima ją suskirstyti; nesitikėk, kad pasakysiu jos svorį; arba grįžti žingsniu atgal ir pradėti apie visa tai disputuoti, kad diskutuodamas galėčiau pasiklysti ir net pats to nesuvokdamas imti MĄSTYTI. Ir nesitikėk, kad šis daiktas bus apšviestas, gyvas ir išsidėstytas daugybėje žodžių, kurie visi tvarkingai nušlifuoti pagal prasmę, labai įvairūs ir galintys atskleisti visas labai jautraus ir skvarbaus žmogaus proto nuostatas ir niuansus. Ak, šios būsenos, kurios neturi pavadinimo, šios didingos sielos situacijos, ak, šie sąmojingumo intervalai, šios menkos nesėkmės, kurios yra kasdienė mano valandų duona, tie žmonės, knibždantys dėl duomenų... visada yra tie patys seni žodžiai, kuriuos vartoju, ir, iš tikrųjų, atrodo, nelabai pažengiu į priekį savo mintyse, bet aš tikrai einu į priekį daugiau nei jūs, barzdoti asilai, reiklios kiaulės, netikrų žodžių meistrai, portretų konditerijai, lankstinukininkai, pirmo aukšto nėrinių užuolaidų žolelių rinkėjai, entomologai, mano liežuvį marinantys. Aš tau sakiau, kad nebeturiu kalbos dovanos. Tačiau tai nėra priežastis atkakliai ir be perstojo reikalauti atverti burną. Žiūrėk, po dešimties metų mane supras žmonės, kurie tada darys tai, ką tu darai dabar. Tada bus atpažinti mano geizeriai, išvysti mano ledynai, sužinota mano nuodų skiedimo paslaptis, iššifruoti mano sielos žaismai. Tada visi mano plaukai, visos mano psichikos gyslos bus nusausintos negesintomis kalkėmis; tada mano bestiarija bus pastebėta, o mano mistika taps skrybėlė. Tada pamatysi rūkstančias akmenų sandūras, žodynėliuose kristalizuosis žydinčios proto akių puokštės, kris akmeniniai aerolitai, matysis linijos ir bus suprasta mano tuštumos geometrija: žmonės sužinos, kokia yra proto konfigūracija, ir supras, kaip praradau galvą. Tada jie supras, kodėl mano protas nėra čia; tada jie pamatys, kaip visos kalbos išdžiuvo, visi protai išseko, visi liežuviai suvyto, žmogaus veidas suplotas, ištuštintas, tarsi jį čiulptų susiraukšlėjusios dėlės. Ir ši tepimo membrana ir toliau plūduriuos ore, ši kaustinė tepimo membrana, ši dviguba kelių laipsnių membrana ir milijonas mažų įtrūkimų, ši melancholiška ir stiklakūnio membrana, bet tokia jautri ir taip pat svarbi, galinti daugintis, skilti, apsiversti iš vidaus su savo žvilgančiais mažais įtrūkimais, matmenimis, narkotinėmis aukštumomis, skvarbiomis ir toksiškomis injekcijomis, ir tada paaiškės, kad visa tai yra gerai, ir man nebereikės daugiau kalbėti. Ir, taigi… dabar pasakysiu, kur rasti Brolį! 8 SCENE: Žaidėjas prieš Brolį ETAPAS: Universumas ŽAIDĖJAS: Pagaliau! AŠ. RADAU. TAVE! BROLIS: Nėra taip, kad slapsčiausi, Žaidėjau-kun. ŽAIDĖJAS: Pirma, nori mane nužudyti. Tada nori, kad tave apmokyčiau. Pagaliau, smeigi man į nugarą? Būk pasiruošęs grįžti į Niekį! Pasiaiškink! KODĖL tai padarei? Ar aš ne tavo naujai sukurta šeima? KODĖL nebuvai ištikimas ne tik savo žodžiais, bet ir darbais, kai vienbalsiai mes, visų Jaunųjų Kovotojų sutarimu, įleidome tave į savo draugiją?! BROLIS: Aš esu PASMERKTAS egzistentas. Neturiu nei asmeninių interesų, nei verslo reikalų, nei emocijų, nei prisirišimų, nei nuosavybės, nei vardo. Viskas manyje yra visiškai įtraukta į vienintelę mintį ir vienintelę aistrą gauti DAUGIAU JĖGOS. Žinau, kad pačioje savo būties gelmėje ne tik žodžiais, bet ir darbais nutraukiau visus saitus, kurie mane sieja su socialine tvarka ir civilizuotu pasauliu su visais jo įstatymais, morale ir papročiais, su visomis visuotinai priimtomis konvencijomis. Aš esu tavo nenumaldomas priešas, ir jei toliau gyvensiu su tavimi kaip draugas, tai tik tam, kad greičiau sunaikinčiau tave ir visus kitus jaunuosius kovotojus. Aš niekinu visas doktrinas ir atsisakau priimti kasdienius mokslus, palikdamas juos ateities kartoms. Žinau tik vieną mokslą: NAIKINIMO mokslą. Dėl šios priežasties, tik dėl šios priežasties, studijavau mechaniką, fiziką, chemiją, mediciną ir, svarbiausia, kovos menus. Tačiau visą dieną ir naktį studijuoju gyvybiškai svarbų mokslą apie STIPRIAUSIAS būtybes, jų savybes ir aplinkybes bei visus dabartinės socialinės santvarkos reiškinius. Objektas yra amžinai tas pats: patikimiausias ir greičiausias būdas sugriauti visą NEŠVARIĄ žmonių tvarką. Aš niekinu visuomenės nuomonę. Aš niekinu ir nekenčiu egzistuojančios socialinės moralės visomis jos apraiškomis. Man moralė yra viskas, kas prisideda prie Destrukcijos triumfo. Amoralu ir nusikalstama yra viskas, kas man trukdo. Esu atsidavęs egzistentas, negailestingas valstybei ir išsilavinusioms klasėms; ir negaliu tikėtis jų pasigailėjimo. Tarp manęs ir jų egzistuoja, atviras ar nuslėptas, nenumaldomas ir nesutaikomas karas iki mirties. Turiu pratinti save prie kankinimų. Tironiškas sau, turiu būti tironiškas kitų atžvilgiu. Visi švelnūs ir slegiantys giminystės, meilės, draugystės, dėkingumo ir net garbės jausmai turi būti manyje nuslopinti ir užleisti vietą šaltai ir vienareikšmiškai susinaikinimo aistrai. Man yra tik vienas malonumas, viena paguoda, vienas atlygis, vienas pasitenkinimas – Maihemo sėkmė. Naktį ir dieną privalau turėti tik vieną mintį, vieną tikslą – negailestingą naikinimą. Šaltakraujiškai ir nenuilstamai siekdamas šio tikslo, turiu būti pasirengęs sunaikinti save ir savo rankomis sugriauti viską, kas stovi mano Aukščiausiosios Valdžios kelyje. TIKROJI Valdovo prigimtis atmeta bet kokį sentimentalumą, romantizmą, susižavėjimą ir išaukštinimą. Taip pat reikia atmesti bet kokią privačią neapykantą ir kerštą. Audringa aistra, praktikuojama kiekvieną paros akimirką, kol ji tampa įpročiu, turi būti naudojama šaltai apskaičiuojant. Visada ir visur turiu paklusti ne savo asmeniniams impulsams, o tik tiems, kurie tarnauja Griovimo priežastims. Ir, taigi… Išdaviau tavo draugystę ir prisirišimą, nes savo veiksmais įrodei, kad, skirtingai nei aš, NESI atsidavęs NIHILIZMUI. Mūsų, kaip bendražygių, draugystės, atsidavimo ir įsipareigojimo vienas kitam laipsnis priklauso tik nuo mūsų naudingumo, siekiant visiškų Revoliucinių Žudynių. Neverta kalbėti apie mūsų, kovos brolių, solidarumą. Visa ginkluotės darbo jėga slypi tame. Draugai, turintys tą pačią revoliucinę aistrą ir supratimą, turėtų kiek įmanoma kartu svarstyti visus svarbius dalykus ir prieiti prie vieningų išvadų. Kai planas galutinai apspręstas, pavaldytojas turi pasikliauti tik savimi. Vykdydami griovimo veiksmus, kiekvienas turėtų veikti vienas, niekada nebėgti pas kitą patarimo ir pagalbos, išskyrus atvejus, kai tai būtina Plano įgyvendinimui. Kai bendražygiui gresia pavojus ir kyla klausimas, ar jį reikia išgelbėti, ar ne, sprendimas turi būti priimtas ne remiantis jausmais, o tik nihilistinės priežasties interesais. Todėl būtina atidžiai pasverti draugo naudingumą su revoliucinių jėgų išlaidomis, būtinomis jam išgelbėti, ir atitinkamai priimti sprendimą. Aš patekau į Jaunųjų Kovotojų Imperijos, privilegijuotųjų klasių, vadinamosios civilizacijos pasaulį ir gyvenau šiame pasaulyje tik tam, kad greitai ir visiškai sunaikinčiau jį. Nesu nihilistas, jei jaučiu simpatiją šiam pasauliui. Nedvejodamas sunaikinti bet kokią poziciją, vietą ar bet kurį žmogų šiame pasaulyje. Aš privalau nekęsti visų ir visko, kas jame yra su vienoda neapykanta. Tuo blogiau man, jei turiu kokių nors santykių su tėvais, draugais ar meilužėmis; jau nebesu nihilistas, jei mane paveiks šie santykiai. Atsižvelgiant į tai, Imperija atsisako primesti bet kokią naują organizaciją iš viršaus. Bet kuri būsima organizacija, be jokios abejonės, pereis per žmonių judėjimą ir gyvenimą; bet tai spręsti ateities kartoms. Mano užduotis yra baisus, visiškas, visuotinis ir negailestingas sunaikinimas. Sujungti žmones į vieną nenugalimą ir viską griaunančią jėgą – tai mano tikslas, mano sąmokslas ir mano užduotis! ŽAIDĖJAS: Žaidimas. PRADĖTAS! [kova Žaidėjo prieš Brolį] EPILOGAS 9 SCENA: Ilsėkis ramybėje ETAPAS: Kapinės Žaidėjas eina iš kairės į dešinę per Kapines. ŽAIDĖJAS: Galų gale... viskas žūva, visi miršta. O! Koks spoileris! Mahoro atskrenda iš dešinės. MAHORO: Žaidėjau! Atleisk, galingasis kary, visur tavęs ieškojau... ŽAIDĖJAS: Ar nesu PATS populiariausias, tiesa? MAHORO: Visas Pragaras išsilaisvino! Tu vienintelis gali sustabdyti požemišką Džiuliano ir jo pamišusių demonų pakalikų invaziją! ŽAIDĖJAS: O? JIS vis dar GYVAS? Man SUNKU visą laiką būti Išrinktuoju! Ak, ak, ta siaubingoji našta, būti didvyrišku šlovės pjovėju, monstrų kombainu! Visi visada tave stebi, sveria, žiūri, ar vis dar esi herojus. Žinai, kaip yra! MAHORO: Nežinau, ar esi sarkastiškas, ar ne, bet tu keliauji su manimi! ŽAIDĖJAS: Ne taip, kad čia turėčiau PASIRINKIMĄ, tiesa? MAHORO: Ne... Ne, neturi. Šok ant mano mechaninių sparnų, aš pasiimu tave į vieną PRAGARIŠKĄ pasivažinėjimą! ŽAIDĖJAS: Oki-doki! MAHORO: Oki-doki? Pažiūrėkim, ar nesi toks kanauninkas ir savo jėga! [kova Žaidėjo prieš Mahoro] (po kovos, Mahoro sugriebia Žaidėją ir nuneša jį į dešinę nuo ekrano.) MAHORO: Dabar, tiesia autostrada į Tartarą! TITO ŽIBIKO ŽAIDIMAS! AČIŪ, ŽAIDĖJAU! -ŽAIDIMO PABAIGA- Jaunieji kovotojai 3 by Titas Zibikas Knyga 3 Demonų medžiotojas (Click to View) -ŽAIDIMO PRADŽIA- Jaunieji kovotojai 3 by Titas Zibikas Knyga 3 Demonų medžiotojas „Pragaras yra kiti žmonės“. – Žanas-Paulis Sartras 1 SCENA: Geriau karaliauti Pragare, nei tarnauti... ETAPAS: Apokalizė Žaidėjas ir Mahoro atskrenda iš kairės. MAHORO: Šioje kelionėje lydžiu tave, gyvą žmogų, iki šio kranto nusileidimo ir tikiu, kad pamatysi visą šį Požemį, siekdamas jo išgelbėjimo, ieškodamas laisvės ir kaip tai yra brangu. Iki pasimatymo ir būk saugus! Mahoro išskrenda, ir Žaidėjas lieka vienas. ŽAIDĖJAS: Aš nuklydau nuo tiesaus kelio! Šis Apokaliptinis Peizažas... ar aš jau Pragare, ar dar ne? Mano širdies ežere pradeda sproginėti siaubas! Šeši Demonai-Cordai blokuoja Žaidėjo kelią. CORDAS1: Esame žvalūs žvėrys, labai apdairūs ir labai greiti! Mes laukėme tavęs aukštai iškėlę galvas ir įsiutę iš alkio! Mes galime jausti tavo baimę ore dėl mūsų girdimos esaties! CORDAS2: Mes nepasigailėsime tavo sielos, kad ir kas būtum, šešėlis ar gyvas žmogus! CORDAS3: Nebegyvas žmogus, nors kažkada buvo, o dabar jo nėra! ŽAIDĖJAS: Jūs, niekšai, garbinate ir atstovaujate netikrus ir melagingus Dievus! Nors, turiu pripažinti, verčiate mane drebėti, mano gyslose verda kraujas! CORDAS4: Turi keliauti kitu keliu, jei kada nors tikėsies palikti šią vietą! Neleidžiame nė vienai sielai praeiti šiame kelyje į Pragarą, blokuojame visų kelią ir padarome galą jų kvailystėms! CORDAS5: Mes iš prigimties tokie iškrypėliai ir pikti, kad poruojamės su mirusiais, kuriuos nužudome, ir mėgaujamės jų kančia! CORDAS6: Taigi, mes manome, kad tau geriausia grįžti, iš kur atėjai, savo labui! Jei tęsi, laukia tik beviltiški verksmai, kankinami šešėliai, seni kaip Tartaras, ir mirtini riksmai! ŽAIDĖJAS: Esu jaunasis kovotojas! Aš stovėsiu vietoje ir nekeliausiu kitu keliu! Jūsų laukia antroji mirtis, jūs, bjaurios būtybės! [kova tarp Žaidėjo ir 6 priešininkų] Iš pelkės, iš miglotų kalvų ir tankynių papėdės, su ašmenimis, Dipas žingsniuoja, tikėdamasis nužudyti bet kokią antgamtinę būtybę šioje kelionėje į Tartarą ir iš jos. Kalavijuotis greitai juda debesuotą vakarą iš samanyno, tyliai slysdamas link Žaidėjo. DIPAS: O, Žaidėjau, tu nužudei tas nešvarias demoniškas padugnes? Vadinu save paprastai: Dipas, Demonų medžiotojas! Plaukiau nakties tamsoje, medžiodamas pabaisas iš visų Pragaro ratų ir skersdamas juos vieną po kito; mirtis, kurią jie užsitarnavo, buvo mano užduotis ir likimas. Suteik man, šio kilnaus galabijimo viešpatie ir gynėjau, vieną vienintelį prašymą! Keliavau taip toli, o, karių ir visų gyvų žmonių mylimo draugo globėjau, kad šitos malonės neatsisakysi dėl manęs – kad tu vienas ir su niekieno pagalba išvalytum iš šios vietos visą blogį. Taip pat girdėjau, kad kartą, senokai, bet ne per seniai, nugalėjai niekingą monstrą, Džiulianą, neturėdamas jokių ginklų, išskyrus kovojančias rankas ir plačią narsą. Jei gali, jei GALI, dar sykį nugalėk jį VISIŠKAI, nes jis gyvena DAR KARTĄ! Nepalik nieko, dėl ko gedėti, nereikėtų jo lavono ruošti kapui: nunešk kruviną Džiuliano mėsą į durpyną, sutraiškyk jo kaulus ir ištepk jo suplėšytas odos atraižas ant jo užuovėjos sienų! ŽAIDĖJAS: Dipai, atėjai pas mane draugiškai, nebijai karo, nori grįžti namo, ir aš tavęs neatstumsiu, keliausiu per visą Pragarą į vietą, kur slypi Džiulianas, prie jo sosto kapo; prisiekiu, išlaikysiu taiką karo priemonėmis, mano raumenys neapsunkės ir mano odinė širdis nepasiduos šiurpui; sustabdysiu jo beprotybę, užgniaužsiu jo žiaurų geismą! Tiesiog pamalonink mane taip: dar kartelį pakelk espadroną! Brėžk prieš mane visa jėga! Nes, kas nenužudo, padaro stipresniu! Nes, kas nužudo, padaro STIPRIAUSIU! DIPAS: Aišku! Ir jei laimėsi, o tai tikrai padarysi, titulas „Demonų medžiotojas“ bus tavo! Pasiruošt, dėmesio, MARŠ! [kova tarp Žaidėjo ir Dipo] 2 SCENA: Dar kartą žvaigždės ETAPAS: Tamsiojo liūto miškas Žaidėjas priartėja prie ženklo: PRIEŠ MANE NIEKO, TIK AMŽINI DALYKAI BUVO SUKURTI, IR AŠ GYVENSIU AMŽINAI. ATSISAKYKITE BET KOKIOS VILTIES, VISI, KAS ĮĖJITE. ŽAIDĖJAS: O, Mūzos! O, Aukštasis Genijau! Padėkite man, dabar! Šie žodžiai, kuriuos matau, yra žiaurūs! Pragariška audra, amžina savo pykčiu! Jokių žalių lapų, bet juoda spalva, jokių lygių šakų, bet susisukusių ir susipynusių, jokių vaisių, o vietoj jų žydi nuodingi spygliai. Iš dešinės įeina Vizardas: ilgai slenka jo barzda, išmarginta balta ir pilka kaip geometrija, susiraukęs, purtantis bekraujį pirštą, kaip ir jo plaukai, kurie dviem sruogomis krinta ant krūtinės iš abiejų pusių. VIZARDAS: Vargas tau, iškrypusi siela! Ar esi tas, kuris keikia Dievą, keikia savo tėvus, žmonių giminę, laiką, vietą, savo pradžios sėklą ir savo gimimo dieną!? ŽAIDĖJAS: Stiprus griaustinio plojime! Matau miškus, nes sielos juose tankios kaip medžiai! VIZARDAS: Kam toliau šaukti? Nemėgink sustabdyti savo lemtingos kelionės; ten taip norima, kur galia tam, kas norima; tai viskas, ką tau reikia žinoti! ŽAIDĖJAS: Kur esu, dar kartą klausiu? Šiame lietaus rate amžinas, prakeiktas, šaltas ir krintantis sunkus, nekintantis ritmas, nekintanti kokybė. Tiršta kruša ir purvinas vanduo srovelėmis krenta per drumzliną orą, o žemė dvokia nuo šio permirkusio lietaus. VIZARDAS: O, tu ten, pabandyk prisiminti, kas aš esu, nes turėjai gyvenimą, kol neatsisakiau savo! ŽAIDĖJAS: Skausmas, kurį čia kenčiat, galbūt neatpažįstamai subjaurojo jus: neprisimenu, kad anksčiau jus būčiau matęs. Bet pasakykit man, kas jūs toks, paskirtas liūdėti šioje ašaringoje vietoje, kamuojamas tokių kankinimų, kad – gali būti dar blogiau, bet nieko blogesnio! VIZARDAS: Tegul mano kovos įgūdžiai primena, kas esu! [kova tarp Žaidėjo ir Vizardo] 3 SCENA: Pape Satan, pape Satan aleppe! ETAPAS: Kuprotas skardis CRIMSONAS: Kas artėja? Kas be mirties drįsta žengti į mirusiųjų karalystę? Dink! Čia įėjimas į sielvarto sales! ŽAIDĖJAS: Aha, turiu tave dabar, vargana siela! Ar kas nors anksčiau yra nusileidęs į šią liūdną daubą, kurios skausmas slypi tik dėl vilties nutrūkimo? CRIMSONAS: O, dangaus atstumtieji, niekingos sielos, koks tai įžūlumas, kuris gimsta jumyse? Kodėl jūs atkakliai priešinatės tai valiai, kurios pabaigos niekada negalima paneigti ir kuri ne kartą padidino jūsų kančias? Ką laimi, užrakinęs ragus su likimu? ŽAIDĖJAS: Meistre Asassine, kokie atspalviai čia guli, palaidoti akmeniniuose kapuose, kalbantys apie savo buvimą tokiais niūriais atodūsiais? Ar miela dienos šviesa nebekrenta į akis? CRIMSONAS: O, teisingasis Dievo keršte! Kaip be galo tavęs turėtų bijoti visi, kurie skaito šias tiesas, kurios buvo atskleistos mano paties akims! Kas yra tas galingasis, kuris, atrodo, netrukdo degti, ištemptas paniuręs ir paniekintas, atrodo, lyg lietus negalėtų jo sutramdyti? Koks turtas ar likimas nuveda jus čia prieš paskutinę valandą? ŽAIDĖJAS: Padėk man, gerasis Crimsonai, man reikia tavo pagalbos, aš gerai išklausysiu ir gerai atsižvelgsiu į tai, ką girdžiu! Ir jei vargas palei šiuos nevaisingus smėlius ir mano apanglėjusi ir besilupusi mėsa padaro mane atgrasiu ir tai, ko prašau, tegul mano didžiulė pasaulinė jėga įtikina tavo širdį, kad pasakytum man, kas esi, kaip gali saugiai vaikščioti gyvomis pėdomis per patį Pragarą! CRIMSONAS: Pirmyn, tu, suteneri, čia negalima užsidirbti pinigų iš moterų! [kova tarp Žaidėjo ir Crimsono] CRIMSONAS: Bah! Aš negaliu tavęs įveikti! Bet dabar... štai žvėris trimis akimis, kuris eina per kalnus, naikina sienas ir ginklus, štai tas, nuo kurio visas pasaulis dvokia! Maršalas įeina iš dešinės. CRIMSONAS: Pažvelkite į tą įspūdingą artėjantįjį, kuris nenulieja nė vienos skausmo ašaros: kokią didybę jis vis dar išlaiko ten apačioje! ŽAIDĖJAS: Vėlgi, iš kažkur pažįstu šį veidą, esu tikras! MARŠALAS: Ne taip greitai, tu ten, veržiesi į priekį per šį sunkų orą, galbūt iš manęs gali gauti atsakymą. Bet kodėl labiau žvelgi į mane nei į kitus nuodėminguosius žvėris? ŽAIDĖJAS: Nes, gerai atsimenu, vieną ar du kartus mačiau tave be kaukės. Mano malonumas yra tai, kas tau patinka: tu esi mano Viešpats, žinai, kad nuo tavo valios aš nenukrypsiu. Tu net žinai mano mintis! CRIMSONAS: Ei, Maršalai, kask savo nagus giliai jam į nugarą ir nulupk nuo jo odą! Pažiūrėkime, ar pavyks pranokti Didįjį Maršalą! ŽAIDĖJAS: Dabar mane sugavo! [kova tarp Žaidėjo ir Maršalo] 4 SCENA: Flagellum Dei STAGE: Afotinis kalnynas DR.BEORNAS: Jūs gimėte ne tam, kad gyventumėte kaip besmegeniai brutalai, o tam, kad eitumėte tobulumo ir žinių keliais. Mano galia, kaip negalima paneigti, tai užrakinti ir atrakinti Dangų ir Pragarą. Du raktus turiu, tų raktų mano pirmtakas Markas nepuoselėjo. Geriau pasakyk man, kas esi, kitaip aš nepaliksiu tau nė plauko ant galvos! ŽAIDĖJAS: Nuplėšykite mane pliką, plakite ir trankykite mano galvą tūkstantį kartų, niekada neišgirsite mano vardo ir nesužinosite tikrosios mano prigimties! DR.BEORNAS: Tegu tavo viduriai dega troškuliu, kuris trūkinėja liežuviu, tegul svyla pūvančiais augliais, kurie išpučia trachėją, kad užblokuotų akis! Dabar pamatykite siaubingą bausmę, jūs vis dar kvėpuojantys, žiūrintys į mirusiuosius, ar jums atrodo, kad jūsų kančia prilygsta manajai! Į ką spoksai? Kodėl tavo akys trokšta paskęsti ten apačioje, tarp tų apgailėtinų, sulaužytų šešėlių? ŽAIDĖJAS: Kalbėti apie visatos dugną taip, kaip iš tikrųjų yra, nėra vaikų žaidimas, jokia užduotis liežuviams, kurie gurgia kūdikių pokalbiais! Stebėjau mėnulį po mėnulio, kai galiausiai susapnavau blogą sapną, kuris nuplėšė šydą, slepiantį mano ateitį! DR.BEORNAS: Prieš pradėdami čia kovoti, o, valstieti, norėčiau, kad paaiškintum man kai kuriuos dalykus. Iš kur tu? Ir kaip tu gali būti šioje lygumoje, vis dar gyvas ir nemiręs? Ir kaip per tiek trumpą laiką galėjai čia patekti iš Pirmojo Pragaro Rato? ŽAIDĖJAS: Kodėl gi ne? Bet, pirmiausia, šis valstietis parodys, kaip kapoti purvą į žemę! [kova tarp žaidėjo ir Dr.Beorno] 5 SCENA: Vive la guerre éternelle ETAPAS: ¹q¸ô°g®c (dw įspėjimas) ŽAIDĖJAS: Vaje! Kas čia per vieta? Ar pasiekiau žaidimo pabaigos lygį? Ar scenaristas patyrė autoriaus bloką šioje vietoje? CURLY: KĄ mes ČIA turime? Cezaris įbėga iš dešinės. CEZARIS: Curly! Turime sistemos pažeidimą! Nežinau, ar tai klaida, ar virusas, ar dar kas, bet tai išsigimėliškai RIMTAS reikalas! CURLY: Tai nėra nei klaida, nei virusas, Cesari! Tai žmogus, žmogiškiausias iš žmonių! Ir mes NEKENČIAME žmonių čia! (Žaidėjui.) Kas tu TOKS, mano jaunasis keliautojau? ŽAIDĖJAS: Kaip sakėt, esu žmogus, žmogiškiausias iš žmonių, taip pat esu jaunasis keliautojas, jaunasis kovotojas! CEZARIS: Na, velniai griebtų! Aš ir Curly – esame Dirbtinai Intelektualizuoti Androidai! ŽAIDĖJAS: Tikrai?! Turiu pasakyti, kaip jūs nekenčiate žmonių, aš NEKENČIU robotų! CURLY: Bet kodėl? Ką JUMS mes PADARĖME? ŽAIDĖJAS: Būti robotu reiškia būti nepakankamam, emociškai ribotam; robotiškumas yra trūkumo liga, o robotai yra emociniai luošiai. Robotas (nedrįstu sakyti, „jis“ ar „ji“) yra visiškai egocentriškas, įstrigęs savyje, nesugebantis užjausti ar susitapatinti su kitais, neturintis meilės, draugystės, aistros ar švelnumo. Tai visiškai izoliuotas padalinys, negalintis su niekuo bendrauti. Tai pusiau miręs, nereaguojantis gumulas, negalintis suteikti ar gauti malonumo ar laimės; vadinasi, geriausiu atveju, tai yra visiškai nuobodi, neįžeidžianti dėmė, nes žavingi gali būti tik tie, kurie gali jausti empatiją kitiems. Robotas yra mašina, vaikščiojantis vibratorius. CURLY: Na, ATSIPRAŠOME! Leiskite man pasakyti: jūsų atsakymai yra visiškai visceraliniai, o ne smegeniniai; jūsų intelektas yra tik įrankis jūsų jėgoms ir poreikiams patenkinti; jūs nesugebate psichinės pasijos, psichinės sąveikos; jūs negalite susieti su niekuo, išskyrus savo fizinius pojūčius... ŽAIDĖJAS: Aš neklystu. Parodysiu savo retorika. Viskas su jumis yra „aplinkos įtaka“ ir nieko daugiau. Jūsų mėgstamiausia frazė! Iš to išplaukia, kad, jei visuomenė bus normaliai organizuota, visi nusikaltimai tuoj pat liautųsi, nes nebus prieš ką protestuoti ir visi žmonės vienu akimirksniu taps teisūs. Į žmogaus prigimtį neatsižvelgiama, ji atmetama, ir ji neturi egzistuoti! Jūs nepripažįstate, kad Žmonija, besivystanti istoriniu gyvenimo procesu, pagaliau taps normalia visuomene, bet tikite, kad socialinė sistema, išėjusi iš kažkokių matematinių smegenų, suorganizuos visą Žmoniją iš karto ir sukurs tai teisinga ir be nuodėmės akimirksniu, greičiau nei bet koks gyvas procesas! Štai kodėl jūs instinktyviai nemėgstate istorijos, „nieko, tik bjaurumo ir kvailumo joje“, ir visa tai aiškinate kaip kvailystę! Štai kodėl jums taip nepatinka gyvas realybės procesas; jūs nenorite gyvos sielos! Gyva siela reikalauja gyvybės, siela nepaklus mechanikos taisyklėms, siela yra įtarimų objektas, siela yra retrogradiška! Bet ko norite, nors ir kvepia mirtimi ir gali būti pagaminta iš Indijos gumos, bent jau negyvos, neturi valios, yra tarnaujantis ir nemaištauja! Ir galiausiai viską sumažinate iki sienų statymo ir kambarių bei praėjimų planavimo falangoje! Falansterija tikrai paruošta, bet jūsų anti-žmogiška prigimtis nėra pasirengusi falangai – ji nori gyvybės, nebaigė savo gyvybinio proceso, dar per anksti kapinėms! Jūs negalite praleisti gamtos pagal logiką. Logika suponuoja tris galimybes, bet jų yra milijonai! Iškirpkite milijoną ir sumažinkite tai iki komforto klausimo! Tai lengviausias problemos sprendimas! Tai viliojančiai aišku ir neturėtumėte apie tai galvoti. Tai puikus dalykas: neturėtumėte galvoti! Visa gyvenimo paslaptis trijose spausdintose elektroninėse knygose! CURLY: Jeigu egzistentai skirstomi į „žmogiškąjį“ ir „programinį“... Užprogramuoti egzistentai turi gyventi paklusnūs, neturi teisės nusižengti įstatymui, nes, ar nematai, tai yra programos. Tačiau humanistai turi teisę daryti bet kokį nusikaltimą ir bet kokiu būdu pažeisti įstatymus vien todėl, kad jie yra žmonės. Tai buvo jūsų mintis, jei neklystu? ŽAIDĖJAS: Tai nebuvo visiškai mano tvirtinimas. Tačiau pripažįstu, kad pasakėte beveik teisingai; galbūt, jei norite, visiškai taip. Vienintelis skirtumas yra tas, kad neteigiu, kad humanistiniai egzistuojantys asmenys visada yra įpareigoti nusižengti moralei, kaip tai vadinate. Tiesą sakant, abejoju, ar toks argumentas galėtų būti paskelbtas. Aš tiesiog užsiminiau, kad „Žmogus“ turi teisę... tai ne oficiali teisė, o vidinė teisė savo sąžine nuspręsti ir peržengti... tam tikras kliūtis ir tik tuo atveju, jei tai būtina jo sumanymui praktiškai įgyvendinti (kartais galbūt tai naudinga visai Žmonijai). Kalbant apie mano egzistentų skirstymą į „Programą“ ir „Žmogų“, pripažįstu, kad tai yra šiek tiek savavališka, bet neprimygtinai reikalauju tikslių skaičių. Aš tikiu tik savo pagrindine mintimi, kad egzistentai pagal gamtos dėsnį paprastai skirstomi į dvi kategorijas: „Programą“ (įprastą), tai yra, taip sakant, medžiagą, kuri tarnauja tik aukštesniajai rūšiai, ir egzistuojančius, turinčius dovaną ar talentą ištarti naują žodį, „Žmogų“ (nepaprastą). Žinoma, yra nesuskaičiuojama daugybė poskyrių, tačiau skiriamieji abiejų kategorijų bruožai yra gana gerai pažymėti. Pirmoji kategorija, paprastai kalbant, yra esami konservatyvūs temperamento ir paklusnūs įstatymams; jie gyvena kontroliuojami ir mėgsta būti kontroliuojami. Mano supratimu, jų pareiga būti kontroliuojamiems, nes toks yra jų pašaukimas ir tame nėra nieko žeminančio. Antrojoje kategorijoje, visi nusižengia įstatymui; jie yra naikintojai arba nusiteikę sunaikinti pagal savo galimybes. Šių „žmogiškų“ egzistentų nusikaltimai, žinoma, yra santykiniai ir įvairūs; didžiąja dalimi jie labai įvairiais būdais siekia sunaikinti dabartį vardan geresnio. Bet jei toks dėl savo idėjos yra priverstas peržengti lavoną ar bristi per kraują, jis, manau, gali rasti savyje, savo sąžinėje, sankciją už braidyti per kraują – tai priklauso nuo idėjos ir jos matmenų, atkreipkite dėmesį į tai. Tik ta prasme aš kalbu apie jų teisę į nusikaltimą. Tačiau tokio nerimo nereikia; masės vargu ar kada nors pripažins šią teisę, jos baudžia arba pakaria (daugiau ar mažiau) ir tai darydamos visiškai teisingai įgyvendina savo konservatyvų pašaukimą. Tačiau tos pačios masės pastato šiuos nusikaltėlius ant pjedestalo kitoje kartoje ir garbina juos (daugiau ar mažiau). Pirmoji kategorija visada yra dabarties buvimas, antroji – ateities buvimas. Pirmieji saugo pasaulį ir jame įprastą, antrieji judina pasaulį ir veda į jo tikslą. Kiekviena klasė NETURI vienodos teisės egzistuoti. Tiesą sakant, NIEKAS neturi lygių teisių su manimi – ir vive la guerre éternelle – iki Naujosios Pasaulio Tvarkos, žinoma! CURLY: Tuomet, tikite Naująja Pasaulio Tvarka, ar ne? ŽAIDĖJAS: Taip. CURLY: Ir... ar tikite Dievą? Atleiskite už smalsumą. ŽAIDĖJAS: Taip. CURLY: Ir... ar tikite, kad Džiulianas prisikėlęs iš numirusių? ŽAIDĖJAS: Aš... Taip. Kodėl viso šito klausiate? CURLY: Jūs tuo tikite, tiesiogine prasme? ŽAIDĖJAS: Tiesiogine. CEZARAS: O kas, jei vėl pagausite ir susidursite su Džiulianu? ŽAIDĖJAS: Tada jis gaus tai, ko nusipelnė. CEZARAS: Jūs tikrai esate logiškas. Bet kaip su sąžine, jūsų ar jo? ŽAIDĖJAS: Kodėl jums tai rūpi? CEZARIS: Tiesiog iš Žmonijos perspektyvos. ŽAIDĖJAS: Jei turi sąžinę, jis vėl kentės dėl savo klaidos būdamas gyvas. Tai bus jo bausmė – kaip ir kalėjimas. O mano sąžinė? Aš kentėsiu ir gailėsiuosi savo aukos. Dideliam intelektui ir giliai širdžiai skausmas ir kančia visada yra neišvengiami. Tikrai didieji žmonės, manau, turi labai liūdėti Žemėje. CEZARIS: Tuomet, kai sakėt savo kalbą, tikrai negalėjot padėti, he-he! Įsivaizduoti savęs... tik šiek tiek, labiau ŽMOGIŠKU, nei žmogumi, Antžmogiu, kaip pasaulio, kaip Naujosios Pasaulio Tvarkos, jūsų prasme, gynėju... Taip, ar ne? ŽAIDĖJAS: Labai tikėtina. CEZARIS: Galbūt, dabar, susikausite su manimi, Cezariu, ir mano kompanione, Curly, kad pamatytumėm, kas geresnis – Žmogus ar Mašina! ŽAIDĖJAS: Kodėl gi ne? [kova tarp Žaidėjo prieš Curly ir Cezarį] 6 SCENA: Sveiko proto išlyga ETAPAS: Liepsnojanti ateitis (bf) Žaidėjas teleportuojasi, kairėje. Vaikis Bu miega, Harlekinas šoka. ŽAIDĖJAS: Pagaliau! Mano galutinis kelionės tikslas! Kur Džiulianas, jūs, nevidonai!? HARLEKINAS: Kodėl, RIMTAI kalbi, vadindamas mus „nevidonais“? Aš esu Klounų Kalifas, Didysis Mountebankso Magnatas, vienintelis: Harlekinas! Šiai laiko juostai iš anksto įrašytas šis rožinis vaikinas, TIKRAS Subjaurotas Atstumtasis, Naikinimo Komikas, Pagarsėjęs Nusikaltimų Dievas! Bet ei, kas aš toks, kad kalbėčiau, esu pamišęs kaip tilvikas! ŽAIDĖJAS: Matau, kad esi išprotėjęs kaip Skrybėlius, bet esu čia, paskutiniame Pragaro rate, kad nužudyčiau Džiulianą! HARLEKINAS: Nežinau, kodėl, bet tu ATRODAI rimtas? Gal galėčiau reabilituoti tave nuo skustuvo krašto ir vienatvės ŽUDANČIU pokštu... Ką pasakysi, jei suvalgysiu tave GYVĄ? ŽAIDĖJAS: Tik pažvelkit į šį niūrų grasinimą! Tai NEjuokinga… HARLEKINAS: Bet, TAI taip juokinga, žinote, TAIP juokinga, kad APGAILĖTINAI skauda. Kai buvau mažas ir sakiau žmonėms, kad būsiu komikas, visi iš manęs juokėsi. Na, dabar niekas nesijuokia! Matot, esu BALANSO saugotojas. Jūs nenorite, kad šis rožinis VAIKIS, ši chaoso pabaisa, šis BU pabustų, tu, tu, tu… NEVIDONE, cha! Jis sudegins VISKĄ, šokdamas blyškioje mėnulio šviesoje ir spindinčiose liepsnose! Kaip tau ŠIS POKŠTAS! Kaip tau ŠIS TROLIS! Kaip tau šis chroniškas, užsitęsęs, vidurnaktininis, tarakonas-ant-steroidų, triušio klizmos ANEKDOTAS! ŽAIDĖJAS: Labai ŽAVUS! Tavo toji BJAURI galva NETURI jokių smegenų! Tavo tas BJAURUSIS kūnas NETURI kraujo! HARLEKINAS: Ponios ir žudikai, sveiki atvykę į PAMIŠĖLIŲ KAUTYNES! O jūs, iš tiesų, esat VIENAS pilnai funkcionuojantis savižudybės menininkas! ŽAIDĖJAS: Ar ATRODAU, lyg juokaučiau? HARLEKINAS: Po visko, sukursiu encyclopediadramatica straipsnį apie jus! Būsit pirmojo puslapio naujienos! Ką aš vadinu evoliucijos priešakyje! HAHAHAHAHA!!! ŽAIDĖJAS: Nuvalykime tą pašaipią šypseną nuo tavo veido! [kova tarp Žaidėjo ir Harlekino] Vaikis Bu atsibunda. VAIKIS BU: Kas čia per TRIUKŠMAS. MANO. PRAGARE? ŽAIDĖJAS: Šis Harlekinas triksteris buvo SILPNAS. Klausyk, Vaiki! Man rūpi tik Džiulianas: kur jis YRA? VAIKIS BU: DŽIULIANAS, sakai! Jis pakilo pareigose! Padariau jį Aukščiausiuoju Dievu! Dabar jis vadinasi: Džeisonu... Ieškokit jo kur nors kitur, kažkur Danguje, kur nors kitur nei ČIA! Grįžtu į lovytę, grįžtu į savo pilytę... Toks, TOKS mieguistas... Žiiiiiooooovvvvv!! [Vaikis Bu išeina į dešinę; tada grįžta iš už ekrano] VAIKIS BU: Nebent, žinoma, nori PRAMOGINTI mane KOVA! ŽAIDĖJAS: Viskas, kad būtum laimingas! [kova tarp Žaidėjo ir Vaikio Bu] 7 SCENA: Dievų priešas ETAPAS: Dangaus miestas (sc) Keturi veikėjai klūpo ir laukia. AERONAS: Kada pasirodo Džeisonas Visagalis? VALTERIS: Nežinau, bet jis SAKĖ, kad bus čia, taigi, palaukim! ŽEMĖ: Ditto! ZAKAS: Jėzau, šis tiltas turi vieną puikų VAIZDĄ! Žaidėjas teleportuojasi, kairėje. ŽAIDĖJAS: Aš tikrai, TIKRAI, tikiuosi, kad tai mano PASKUTINĖ stotelė! Ką mes ČIA turime? Visi keturi veikėjai atsistoja veidu į Žaidėją. AERONAS: Sveikas atvykęs, mielasis klajokli! "Ką mes čia turime?" klausiate. Tai – Prarastasis Atlantidos Miestas! Aš esu Aeronas - Vėjo Dievas, tai Valteris – Vandens Dievas, čia yra Žemė – hm... Žemės Dievas, ir, galiausiai, tai Zakas - Ugnies Dievas! Kaip regiu, esi ŽMOGUS, tiesa? ŽAIDĖJAS: Taip, suprantu, ačiū, kad viską išaiškinot... Ir, taip, esu ŽMOGUS; Neseniai turėjau tokį ginčą su dviem trenktomis programomis, bet, taip, kodėl gi ne, leiskite paklausti: kokia jūsų PROBLEMA su Žmonija? AERONAS: Visi žmonės yra besmegeniai niekšai, kurie, jei būtų palikti savo planams, šią Civilizaciją paverstų negyvenama. Taip, galėtume leisti siautėti mieliems triušiukams be grobuoniško retinimo. Dėl šios priežasties visi žmonės turi būti pavergti ir gyventi amžinai „savo vietoje“. Mano požiūris yra ne dievų ir žmonių klausimas, o GROBUONIES ir AUKOS simbiozės klausimas. Žmonės yra kvailesni, lėtesni, silpnesni, emocingesni, mažiau racionalūs... kitaip tariant, prastesni už grobuoniškus Dievus. Taigi tik tinkama, kad jie prisiima grobio vaidmenį. Aš nenekenčiu žmonių. Liūtas nenekenčia gazelės. Jis tik medžioja ir ryja. Tai gamtos pusiausvyra. Žmogus yra mūsų medžioti ir ryti. Tai taip paprasta! VALTERIS: Aš tiksliai žinau, ko noriu. Mano dvasia nuolat kieta, o apetitą numalšinu tik tada, kai patiriu Žmogaus pajungimą ir degradaciją. Mano gyvenimas yra nuolatinė medžioklė, skirta pamaitinti nuolatinį alkį. Aš nepripažįstu jokios moralinės VALIOS Žmogaus atžvilgiu, tik valią vykdyti valdžią jam. Nesu jam skolingas nieko, tik jo vietą kūniškoje maisto grandinėje. Aš šlovinu jį, padarydamas jį savo grobiu. Tai yra vienintelė tikroji jo vertė pagal prigimtinį įstatymą. Noriu matyti visus žmones surištus ir sumuštus, o paskui subjaurotus iki visiško paklusnumo. Noriu sukelti siaubą jų šlovingai suterštiems kūnams, kurių panašaus jų silpnas protas niekaip negalėjo suvokti. Tai taip paprasta! ŽEMĖ: Visi žmonės yra niekšai, nepaisant amžiaus, rasės, išvaizdos ir pan. Jie yra maistas, grobis. Jei jų nevalgysime, mirsime. Žmogus yra biologiškai iš anksto nulemtas paklusti savo grobio vaidmeniui, kaip ir bet kuris kitas karjeras gyvūnų karalystėje gimsta panašiu keliu. Mes neturime „aukų paramos grupių“, skirtų antilopėms gamtoje ar tvartų pelėms, kurias medžioja katės – kodėl mes turime jas žmonėms? Ką daryti, jei gepardas, medžiodamas, turėtų laikytis tam tikrų taisyklių? Ką daryti, jei jaguaras turėtų užtikrinti savo grobiui patogią, neskausmingą mirtį? Gyvūnų karalystė būtų įstumta į chaosą! Tai taip paprasta! ZAKAS: Paprasčiausiu lygmeniu žudymas yra maitinimas, nieko mažiau. Tačiau, kalbant apie didesnę plotmę, turėtume rūpintis ne fiziniu, o sielos žudymu. Turime pažeisti dvasią ir kūną, ją sutraiškyti, pavergti. Tai mizantropija, ir aš turiu jai veiksmų laisvę. Tai taip paprasta! ŽAIDĖJAS: Pažiūrėkime, ar tai tikrai TAIP paprasta! Ginkite save, nes aš esu jūsų PRIEŠAS! Aš padarysiu jums, Dievai, paslaugą ir dviem rankomis bei dviem kojomis suskaldysiu jūsų kaukoles! Jūs buvote egzistencijos klaidos, o dabar gedulingi varpai skambina jums! Ar GIRDIT? Nes PRIVERSIU jus IŠGIRSTI! [kova tarp Žaidėjo ir keturių veikėjų] Džeisonas įeina iš dešinės. DŽEISONAS: BAH! Argi Aukščiausiasis Dievas negali turėti ramybės!? O maniau, kad Demonų Karaliams buvo blogai! O, tai tu – mano NUGALĖTOJAU! Koks tavo buvimo čia REIKALAS? ŽAIDĖJAS: Turėtumėt klausti: kas neturėtų būti mano reikalas! Visų pirma, Dievo Reikalas, paskui Gėrio reikalas, žmonijos, tiesos, laisvės, žmogiškumo, teisingumo reikalas; toliau, mano tautos, mano karaliaus, mano tėvynės, reikalas; pagaliau net Proto reikalas ir tūkstantis kitų reikalų. Tik mano reikalas niekada neturėti reikalo! Bet paskirsiu savo reikalą TAU! DŽEISONAS: Turit daug gilios informacijos apie mane, Dievą, ir tūkstančius metų „tyrėte dievybės gelmes“ ir žiūrėjote į jos širdį, kad galėtumėte neabejotinai pasakyti, kaip aš, Dievas, rūpinuosi „Dievo reikalu“, kuriam esat pašaukti tarnauti. Jūs taip pat neslepiate mano, kaip Pragaro ir Dangaus Viešpaties, reikalo. Dabar, koks mano reikalas? Ar aš, kaip reikalaujama, padariau svetimą reikalą, tiesos ar meilės priežastį? Esate sukrėstas šio nesusipratimo ir nurodote, kad mano, Dievo, reikalas iš tikrųjų yra tiesos ir meilės reikalas, tačiau šis reikalas negali būti vadinamas svetimu, nes aš, Dievas, pats esu tiesa ir meilė; jus šokiruoja prielaida, kad aš, Dievas, galiu būti panašus į jus, vargšus kirminus, skatinant svetimą reikalą kaip savo. „Ar Dievas turėtų imtis tiesos reikalo, jei jis pats nebūtų tiesa?“ Man rūpi tik mano reikalas, bet kadangi aš esu viskas, todėl viskas yra mano reikalas! Bet jūs, jūs NE viskas visame kame, ir jūsų reikalas yra visiškai menkas ir niekingas; todėl jūs turite galvoti apie „tarnavimą aukštesniam tikslui“. – Dabar aišku, jūs galvojate, kad aš, Dievas, rūpinuosi tik tuo, kas yra mano, užsiimu tik savimi, galvoju tik apie save ir prieš akis turiu tik save; vargas viskam, kas man nepatinka! Aš netarnauju aukštesniam Žmogui ir tenkinu tik Save. Mano reikalas, kaip ir TAVO, yra grynai egoistinis reikalas! Kaip yra su Žmonija, kurios reikalą turime padaryti savo? Ar jos priežastis yra kito, ir ar Žmonija tarnauja aukštesnei priežasčiai? Ne, Žmonija žiūri tik į save, žmonija skatins tik žmonijos interesus, žmonija yra jos pačios reikalas. Kad ji galėtų vystytis, ji priverčia tautas ir asmenis išvargti tarnaujant jai, o įvykdęs tai, ko reikia žmonijai, su dėkingumu meta juos ant istorijos mėšlo krūvos. Ar Žmonijos priežastis nėra grynai egoistinė priežastis? Visa kita pažiūrėk pats, Žaidėjau! Ar tiesa, laisvė, žmogiškumas, teisingumas trokšta ko nors kito, nei to, kad augtum entuziastingai ir jiems tarnautum? ŽAIDĖJAS: Bet tik pažiūrėk į save, į save, DIEVE, cha! Jūs pastatėte savo reikalą ant nieko kito, tik savęs; esat sau viskas, esat sau vienintelis ir nepakenčiat nieko, kuris nedrįstų būti vienu iš „jūsų parankinių“! DŽEISONAS: Kai buvau vadinamas Džiulianu, Nebūties Valdovu, buvau niekas tuštumos prasme, bet DABAR esu kuriantis niekas, niekas, iš kurio aš pats, kaip kūrėjas, viską kuriu! Manot, kad bent jau „gėrio reikalas“ turi būti jūsų rūpestis? Kas gėris, kas blogis? Kodėl, pats esu savo rūpestis, ir nesu nei geras, nei blogas. Nė vienas neturi man reikšmės. Dieviškasis yra mano, Dievo, rūpestis; žmogus, Žmogaus. Man nerūpi nei dieviška, nei žmogiška, nei tiesa, gera, teisinga, laisva ir pan., o tik tai, kas yra mano, ir tai nėra bendra prasme, o yra – unikalu, kaip ir aš esu unikalus. Man nėra nieko daugiau nei aš pats! ŽAIDĖJAS: Kas tavęs nenužudo, padaro tave... KEISČIAUSIU! [kova tarp Žaidėjo ir Džeisono] EPILOGAS SCENEXX: Vidinis didvyriškumas ETAPAS: Paplūdimys ŽAIDĖJAS: Aš pabudau paplūdimyje, kaip žmogus, nusunktas kraujo, kuris vienas klaidžioja per spūstis ir galiausiai supratau, kodėl kiti manęs bijo; dabar aš žinau, kaip jie jaučiasi mane pamatę... Jie manęs bijo, nes aš geriu pieną dėl masės! Pailsėsiu nakčiai ir baigsiu šį puslitrį skanaus, riebaus MOLOKO... Tuomet, miegas... SCENEXX: Nihil ex nihilo ETAPAS: Paplūdimys vakare ŽAIDĖJAS: Lazda turi du galus... Todėl, tikras atlygis yra pati kelionė, o ne suvokiamas tikslas. Ir dabar laikas palikti šią vietą, nes viską jau pamačiau. Namai yra ten, kur esu, ir aš grįžtu į juos! Raudonai apsirengusi Jan įeina į sceną iš dešinės. JAN: Atėjo laikas išsiaiškinti, koks drąsus tapai ir ko išmokai savo kelionėse... Tavo GALUTINIS priešininkas esu... AŠ! [kova tarp Žaidėjo ir Jan] TITO ŽIBIKO ŽAIDIMAS! AČIŪ, ŽAIDĖJAU! -ŽAIDIMAS BAIGTAS- Pagaliau užbaigiau scenarijus, čia juos ir publikuoju; dabar, - lietuviškai. Pagrindinį titulą išverčiau ne kaip "Mažieji kovotojai", bet kaip "Jaunieji kovotojai", tuo metu, atrodė, stilingiau. Dabar, dirbsiu prie Istorijos Režimo Video (abiejomis kalbomis: tandemu), scena po scenos. Tiek. Dievo greičiu. Pagarbiai, Titas Žibikas aka Paschendale Greetings, my Emperors, Lithuanian and from over all the globe! Finally, I'm finished with the scrips, so I'm publicizing them here; now, - in Lithuanian. I translated the title not as "Little Fighters", but as "Young Fighters", at the time, it seemed more stylish. Now, I'm going to work on Story Mode Videos (in both languages: in tandem), scene by scene. That's that. Godspeed. Respectfully, Titas Žibikas aka Paschendale Thanks given by:
10-24-2023, 12:16 PM
(This post was last modified: 11-22-2023, 11:23 AM by klodasmone.)
Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 1 Scene 1:
Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 1 Scene 2: Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 1 Scene 3: Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 1 Scene 4: Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 1 Scene 5: Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 1 Scene 6: Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 1 Scene 7: Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 1 Scene 8: Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 1 Scene 9: Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 1 Scene 10: Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 1 Scene 11: Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 1 Scene 12: My Emperors! No need to salute each other, anymore, we are THAT familiar, now! In any case, this thread is getting bloaty, so, for Story Mode Videos, I'm creating a separate thread. Please, check it out! Have a good Autumn! Respectfully, Titas Žibikas aka Paschendale EDIT: A mod disagreed with my opinion for a new thread, so, shucks, REALLY! The bloatiness of it all! Anyway, I'm going to upload Story Mode Videos here, scene by scene, so be sure to check back. Godspeed! Respectfully, Titas Žibikas aka Paschendale Thanks given by:
11-24-2023, 02:15 PM
(This post was last modified: 12-11-2023, 01:28 PM by klodasmone.)
Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 2 Scene 1:
Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 2 Scene 2: Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 2 Scene 3: Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 2 Scene 4: Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 2 Scene 5: Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 2 Scene 6: Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 2 Scene 7: Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 2 Scene 8: Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 2 Scene 9: Story Mode Videos Book 1 is done. Creating a second post for the Book 2: going to upload scene by scene, again, so be sure to check back. The mods, I hope, won't mind for this INTRUSION. Have a good early Winter! Respectfully, Titas Žibikas aka Paschendale Thanks given by:
12-17-2023, 01:07 PM
(This post was last modified: 03-07-2024, 12:25 PM by klodasmone.)
Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 3 Scene 1:
Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 3 Scene 2: Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 3 Scene 3: Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 3 Scene 4: Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 3 Scene 5: Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 3 Scene 6: Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 3 Scene 7: Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Book 3 Scene 8 and 9 Epilogue: Story Mode Videos Book 2 is done. Preparing the last, Book 3, batch! Have a good holiday season, my emperors! Respectfully, Titas Žibikas aka Paschendale EDIT: Four and a half months! That's how long I took my time with the Story Mode Videos, and I don't know, how long it would take for me to make it playable. But, I hope you will LIKE it! Now, just left to create a cool .exe skin and some catchy music, plus, do as much debugging as I possibly can. Have a good spring, mein Emperors! Respectfully, Titas Žibikas aka Paschendale Thanks given by:
03-11-2024, 04:26 PM
Download LF3BYTITASZIBIKAS1.8c here:
https://www.mediafire.com/file/hj09qyrup...c.rar/file Little Fighter 3 by Titas Zibikas EXE Skin: Little Fighter 3 by Titas Zibikas Story Mode Videos (ENG+LIT) are done! You can check them out on my YouTube Channel here: https://www.youtube.com/playlist?list=PL...0s74swK6YE My dream is to create a playable Campaign Mode, but I'm an alone Indie Developer, which is liberating and taxing at the same time, so, maybe, with more people, it would be possible, I'm not sure. If you're interested in helping, write here or send me a PM. Also, version 1.8c is here! Can I hear a "HOOHAH!"? Created a new skin, using my Tribute to LF2 Art; thought about adding standing frames with quotes, but decided against it. Left most of the text/letters unchanged, didn't see the need for it. De-Bugging list is as follows (in the later versions, after this one, I'll try to fix as much as I can): (1)Space background data delistment as a game-crashing bug; clashed with the other file-path of the same name "space"; (2) Davis super_ball is working again; (3) Louis dash jump attack is working again; (4) remastered the third template background. Aaaaand... I changed the game's icon, as well. Music is next! Stay tuned! P.S. I ASSURE you, my Dear Player, the game is safe and secure, but you could get a graph log error on startup, which can be flagged as false-positive by your Anti-Virus; just wait for it to scan it, it WILL launch. I think the error has something to do with the music files, I'm not certain. That's it! And REMEMBER: have FUN! Respectfully, Titas Žibikas aka Paschendale Thanks given by: Phenian
|
|
« Next Oldest | Next Newest »
|
Chat
Discord
![[Image: 30041034214b36dbde4a8c64f3117c04cd6c9fbd.gif]](https://img4.uploadhouse.com/fileuploads/30041/30041034214b36dbde4a8c64f3117c04cd6c9fbd.gif)